Mano ir katės Fibi istorija prasidėjo netikėtai. Visada maniau, kad mano katinėlis bus smėlio spalvos berniukas – būtent tokį pamačiau vienos prieglaudos puslapyje. Gaila, bet gyvai susipažinti mums nebuvo galimybės. Su prieglauda sutaręs visus niuansus turėjau gan ilgai prašyti susitikimo laiko, kol galų gale gavau atsakymą, kad mano laukiamas katinėlis neišgyveno… Iš karto man to nepranešė, nes bijojo ir buvo liūdna tai padaryti. Pamaniau, kad tai ženklas, jog dar ne laikas turėti kompaniją namuose, BET…
Tik gavęs atsakymą iš prieglaudos, liūdesiu pasidalinau darbe ir kolegė iškart atsiuntė man daugybę kačiukų, kuriuos dovanojo jos draugė, nuotraukų. Iš pradžių į tai žiūrėjau skeptiškai – gal ne be reikalo negavau to katinėlio, kurio taip laukiau. Ir vėl tas lemtingas BET… Pamatęs vieną nuotrauką tiesiog suspurdau ir supratau – ta pilka katytė, vienintelė tokia vadoje, turi gyventi su manimi!
Nuvykęs pamačiau mažoje dėžutėje kniaukiančius gal 6 kačiukus, kurie laukė savo šeimininkų. Katinėliai buvo labai jauni, mažiau nei mėnesio laiko, tačiau jau buvo dovanojami. Žinojau, kad per anksti, bet taip pat žinojau, kad jei ne man, tai Fibi atiteks kažkam kitam. Taigi pasiėmiau dar visišką kūdikį ir tikėjau, kad bus sunku. Bet jau antrą dieną mes supratome, kas yra dėžutė ir kad gamtiniai reikalai turi likti tam skirtoje vietoje. Pirmosiomis savaitėmis teko nemažai laiko praleisti ant grindų, nes lova buvo per aukštai, o įspūdžių tiek, kad spėk sugaudyti.
Nors namuose buvo pilna įvairiausių žaislų, labiausiai Fibi mėgo žaisti su daržovėmis ir namų grindjuostėmis – teko ne kartą priminti, kad jos nėra draskyklė. Bet praėjus paauglystei jos jau nebuvo tokios įdomios. Dabar daug įdomiau yra žaisti gaudynių, tykoti ir netikėtai užpulti visus vaikščiojančius po namus ir kartais paskanauti uždraustus gėlių lapus.
Labiausiai džiuginanti Fibi savybė yra svetingumas. Kiekvienas atėjęs į svečius yra pasitinkamas prisiglaudimu. Ko jau ko, bet dėmesio paprašyti ji moka puikiai. Jei tik įnirtingai su kažkuo diskutuojame, tai iš po kėdės ar lovos pilka letenėlė vis pakibins. Ji nėra meili, bet visada žaismingai ir labai švelniai paprašys su ja pažaisti, retai kada išleis nagus ar įkąs. Dažniausiai prisilies letenėlėmis ir lengvai grybštels dantukais (instinktai yra instinktai).
Nors viename bute gyvename dviese, šeimininko meilė skiriama tik man. Prieš gaudama maisto visada jo paprašo pasimyluodama į koją, o kai grįžtu iš ilgesnės kelionės, visada sulaukiu pasakojimų apie jos dieną. Nuolat kalbamės, atrodo, per du metus net spėjau išmokti kačių kalbą, kartais būna, kad iki absurdiškumo užsimiauksime namuose.
Tai tokia mūsų istorija: pradžioje atrodė taip sunku, kad susimąsčiau, ar ne per anksti, bet dabar suprantu, kad be jos nebegalėčiau gyventi.
