Vieną praėjusios vasaros vakarą eidami link buto su draugu išgirdome galingą mažo kačiuko kniaukimą. Nuo gailaus balselio skambėjo visas kiemas, tačiau mes nebuvome tikri, ar mums nepasigirdo ir ar balsas nesklinda iš vieno iš butų. Pajuokaudama draugui tada pasakiau: „Jei ryt dar bus girdėti kniaukimas, žinok, aš tą kačiuką parsinešiu namo.“
Kitą rytą išėjusi į lauką nustebau, kad kačiuko vis dar niekas nepasigedo. Nusprendusi patikrinti aukštoje žolėje, už daugiabučių namų esančių senų garažų, apjuostų tvora, aptikau mažytę katytę, dar riestomis ausytėmis ir žydromis, ką tik atmerktomis akimis.
Užtruko laiko, kol pavyko ją išvilioti tiek, kad galėčiau pačiupti pro tvoroje esantį plyšį. Vos paėmiau ją į glėbį, ji nustojo kniaukti ir prisispaudė prie rankų. Nemeluosiu, eidama namo pykau ant visų žmonių, kurie neturi širdies ir išmeta ne daugiau nei mėnesio amžiaus mažylę. Ji ten buvo visiškai viena, tikrinau tą vietą dar savaitę.
Pradžioje ją vadinome tiesiog katyte, bet einant dienoms atrodė nepadoru gyvai būtybei nesuteikti vardo. Galvoje sukosi daugybę vardų, tačiau nė vienas jai „nelipo“. Vieną dieną žiūrėjau į ją, kol ji žaidė su žaislais, ir į galvą šovė vardas Šyra (Shyra). Paieškojau vardo reikšmės, nes sakoma, kad jis nulemia charakterį, ir nuo tos dienos į ją kreipiamės tik taip.
Dabar jai jau 8 mėnesiai. Planai buvo tokie, kad ją paauginsime, kol bus galima kastruoti, tačiau ji suteikė namams tokio gyvumo, kad atrodė nepadoru vėl namus paversti tuščiais. Savaime suprantama, ji turi savą charakterį.
Ne iš tų, kurios glaustysis, kol užmigs. Ji iš tų, kuri dantukus parodys, jei kas nepatinka, ir jau geriau miegos atskirai nei kur nors šalia. Nepaisant to, kad ji yra „tipinė lietuviška rainiukė“, kaip sakė vienas praeivis, neabejokite – tokia tik viena iš milijono.
