Nuo pat vaikystės tėtis įskiepijo meilę šunims. Ne bet kokiems, o dideliems. Gero šuns turi būti daug, sakė. Tačiau kai prieš 6 metus nusprendžiau įsigyti šunį, supratau, kad didelio auginti negalėsiu. Savo būsto neturėjau, o ir minčių iškeliauti pagyventi į užsienį buvo. Iškart galvojau, kaip aš jį transportuosiu, jei reikės persikelti kitur, arba ieškant naujo nuomojamo būsto.
Tad nusprendžiau pakeisti prioritetus ir pradėjau kasdien žvalgytis puslapyje gyvunugloba.lt, kur begalė nuostabių šeimininkų netekusių gyvūnų.
Pučinio nuotrauką pastebėjau iškart, nes kailiuko raštas buvo kiek panašus į borderkolio, letenukės ne tokios ir smulkios, o tie taškučiai ant nosies visiškai pavergė. Vos kelios nuotraukos šungaudžio rankose – tiek užteko suprasti, kad ten mano šuo.
Jo istorijos nežinau, tik tiek, kad prieglaudoje praleido 1 savaitę, kol pasiėmiau. Kartais pagalvoju, kad buvo kokios močiutės šuo, nes labai jau ramus ir meilus. Mėgsta glaustytis. Grįžusi po darbo visada turiu atsitūpti, jis man padeda letenėles ir snukutį ant pečių, atsidūsta. Taip pabūname pusę minutės apsikabinę ir tada jau Pučinis patenkintas bėga link kamuoliuko. Svečius visus meile irgi apdalina. Ar tai būtų draugas, ar koks meistras, prisėdęs ant sofos užpildyti popierių.
Tačiau ir bailiukas didelis. Nukrenta šakutė nuo stalo, lekia į kitą kambarį. Vaikų irgi prisivengia dėl jų vikrumo, būna net aploja kokį lakstantį aplink. Apie baimę lietui, griaustiniui ir fejerverkams jau net nekalbu. Bėga slėptis arba prisiglausti ir kiša snukutį kur už nugaros, nes gi dangus griūva.
Per visus 6 metus nė karto nepagalvojau, kad šuo man našta, kad trukdo ką nors nuveikti. Žinoma, imdama iš prieglaudos buvau pasiruošusi, kad šuniukas turės traumų, kažko bijos, gal bus agresyvus, nes juk paėmiau jau suaugusį. Bet buvau pasiruošusi padirbėti, kad galėčiau drąsiai vestis ir vežtis, kur reikia. Dabar imu kartu visur, kur tik galiu – į miestą, barus, vežuosi atostogoms, kiekvieną vasarą su draugais plaukiame baidarėmis ir jis plaukia kartu. O jei turiu vykti viena, visada randu, kas galėtų laikinai prižiūrėti. Net šunų viešbučiu dar neteko pasinaudoti, nors buvo laikotarpių, kai darbo reikalais keliauti tekdavo nemažai.
Labai rekomenduoju pasiimti šunį ar kitą gyvūną iš prieglaudos. Ten jų yra tokių ypatingų, savitų, su įvairiais charakteriais, kad ir traumomis. Tačiau tuo jie ir yra ypatingi, nes galiausiai parodo didelį dėkingumą, kai jaučia, kad yra žmogus, kuris juo rūpinasi, padeda tas traumas įveikti ir yra šalia, kai reikia.
