Luna mano gyvenime atsidaro ir tikėtai, ir netikėtai. Po mano augintinio Elvio mirties atsirado tuštuma, bet vis nesiryžau imti naujo šuniuko. Ir nusprendžiau tapti laikinąja šuniukų globėja „Tautmilės prieglaudoje“.
Iki Lunos atsiradimo buvau priėmusi ir atidavusi jau kelis šunis į naujų šeimininkų rankas. Ir vieną dieną gavau skambutį iš prieglaudos su klausimu, ar galėčiau priimti juodą, pasimetusią ir labai išsigandusią šunytę laikinai pagloboti, kol atsiras tikrieji šeimininkai.
Laikas ėjo, o šeimininkai neatsirado. Ir tada vėl gavau žinutę: kadangi šeimininkai neatsirado, reikia ieškoti naujų. Aš nė akimirkos neabejojau ir pasakiau, kad ji jau rado savo šeimininkę ir lieka pas mane.
Luna yra mano sielos augintinis, ji mane supranta, ji jaučia kaip aš jaučiuosi, ji mato kiekvieną mano veiksmą. Luna, kaip aš pati sakau (ir daugelis, kurie ją pažįsta), yra tikras nuostabaus šuns etalonas. Ji yra energinga ir žaisminga, bet labai paklusni (jai nereikia kartoti to paties kelis kartus), ji myli vaikus ir kitus gyvūnus, bet nelenda, jei to žmogus nenori.
Ji nevagia maisto nuo stalo ar iš rankų, nors yra labai šokli ir iš sėdėjimo pozicijos gali pašokti į 1,5 metro aukštį. Jai patinka apsikabinimai, niurkymai ir miegoti kartu lovoje (pačiame kamputyje, kad tik man nesutrukdytų miego). Ji ne žadina rytais, o tik prisiglaudžia šalia, išverčia pilvuką ir miega kartu toliau. Namie ji rami, o kieme tikras vijurkas – žaidžia, dūksta, laksto ratais ir verčia mane kartu pajudėti ilgus kilometrus parke.
Lunos atsiradimas mano gyvenime buvo vienas geriausių įvykių, kuris galėjo įvykti. Mes jau 3 metus kartu ir dienos su ja tampa vis nuostabesnės ir nuostabesnės.
