Vos Rusijai užpuolus Ukrainą, pamačiau, jog galima užsirašyti į eilę priglausti šunis ir kates iš Ukrainos. Kaip tik tuo metu svarsčiau, kokio šuns norėčiau, nes jau kurį laiką norėjau plaukuoto kompaniono. Užsirašiau, jog paimsiu 2 šunis ir 2 katinus. Šnekėsiu apie šunis, apie katinus pasilikim kitam kartui. Man paskambino ir perklausė, ar tikrai tiek imsiu. Sakiau tikrai, tik pažiūrėkite, kad sutartų tarpusavyje, taip pat pasakiau, kad labiau norėčiau aviganių, bet iš esmės, tinka bet kokie šunys, kurie gali gyventi kartu.
Taip vidury nakties, visi beglobiai, atvažiavę į Kauną, atsidūrė pas mane. Kadangi gyvūnai 4, man padėjo mano draugė ir labai jai dėkoju. Jie visi buvo ką tik po berods 2 savaičių karantino Lenkijoje ir dar nespėję pabūti prieglaudoje Lietuvoje. Kokius šunis gausiu, žinojau tik iš kelių nuotraukų, atsiųstų kelias dienas prieš. Jų nesirinkau ir žinojau, kad rinktis negalėsiu, tačiau norėjosi padėti Ukrainos gyvūnams ir kartu turėti kelis plaukuotus draugus. Iš Lenkijos gyvūnai atvažiavo GGI pagalba, o Pifo gyvūnų gerovės tarnyba padėjo susitvarkyti su sveikatos dokumentais, pasiutligės titrų tyrimu ir gydymu. Labai šioms organizacijoms dėkoju, žmonės dirbantys ten yra iš kitos planetos, gerąja prasme.
Kai tik pasiėmiau šuniukus, iškart supratau, kad Redis yra be proto geras šuo. Jo net vardas buvo „Družok“, kurį vėliau pakeičiau, nes man neskambėjo. O Pitas buvo tas šunelis, kuris neprisileis bet ko ir gali net grybštelti, jei bandysi jį liesti per anksti. Iš mini sunkvežimio Pituką reikėjo paimti užmetant ant jo užklotą, kitaip jis nesileido paimamas, o Redį ėmiau drąsiai – jis leidosi ir vėliau pats įšoko pas mane į automobilį. Manau jiems abiem yra maždaug po 7 metus, tikrasis amžius nežinomas.
Visi augintiniai sutaria puikiai, sakyčiau net paimtas katinėlis vardu Nindzė kopijuoja šunis: jei šunys ant lovos, tai ir jis, jei šunys virtuvėje, tai jis ten pat kartu sėdės. Kartais Redis ir Pitas pasipyksta dėl lovos arba dėl maisto, Pitas (mažesnis) nori labiau dominuoti ir lovą laiko savo teritorija.
Pitukas per laiką tapo tikru mažyliu, vadinam jį „prilipuku“. Jis labai greitai priprato prie manęs ir draugo: prašo paglostymų vos pamato, kad ranka laisva. Redžiui reikia specialaus pakvietimo, pats jis rečiau prieina, nes Pitas jam tiesiog neužleidžia vietos. Tačiau aš stengiuosi duoti dėmesio abiem vienodai. Miegame kartu, Pitas vos išgirsta žadintuvą, ateina pažadinti, prašo pakasymų, o Redis miega šiek tiek daugiau, jam labai patinka paglostymai, bet jis pats, ypač ryte, retai prieina, reikia tiesiog jį atsitempti ir glostyti – jam tai labai patinka. Redis turi labai keistą savybę, kai jį glostai, jis urzgia iš malonumo. Iš pradžių buvo labai keista, pirmą kartą net išsigandau, aš nebuvau tokio šuns sutikus.
Dabar gyvename kartu apie 8 mėnesius, visi esame laimingi, vieni prie kitų pripratę ir jau seniai susidraugavę, neįsivaizduoju savo gyvenimo be Redžio ir Pito.
