Turime net 4 augintinius! 3 katinai ir šuo. Ot derinys, ar ne?
O istorija labai paprasta, tikriausiai kaip ir daugumos kitų. Katinai buvo paimti iš labai nuostabios prieglaudos, VšĮ „Naminukai“. Su draugu nusprendėme, jog norime priglausti vieną katinuką, pagyvinti savo namus, kadangi be gyvūnų tikrai labai tylu ir liūdna. Nuvažiavome į prieglaudą rinktis, kurį katiną parsivešime namo, bet taip jau gavosi, kad grįžome net su dviem broliais. Pagalvojome, kad nenorime jų išskirti ir pasiimsime abu kartu.
O išdaigų tikrai sulaukėme visokių: labiausiai kentėjo draugo batų raišteliai bei kiti laidai. Kai juos pasiėmėm, jiems buvo maždaug 6 mėnesiai. Maži, nuostabūs, išskirtinės išvaizdos katinai.
Po kiek mažiau nei pusės metų, „Facebook“ platformoje pamačiau vieno katino skelbimą iš tos pačios prieglaudos. Jis man iš karto krito į akį ir buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Įkalbėjau draugą pasiimti ir jį, taip atsirado ir trečiasis katinas namie.
Na, o šuo pas mus atsirado prieš metus, paėmėm jį iš paprastų žmonių per skelbimus. Atrodo jau metus su mumis gyvena, bet katinus iki šiol gainioja ir dar nėra kartu draugiškai sugulę miegoti, nors nuo mažens pats su jais augęs.
Bet labiausiai norėčiau išskirti tą trečiąjį katiną, kurį pamačiau per „Facebook“ skelbimą. Kodėl gi jis man krito į akis? Kodėl iškart pamilau jį? Nes jis kitoks. Toks, kurio žmonės nenori imti. Kur žmonėms paskambinus pasidomėti, darbuotojams yra atsakoma, kad dar pagalvos dėl jo, bet taip ir neperskambina. Žmonės pamato gražų snukutį per nuotraukas, nepasigilinę į situaciją, koks iš tikro jis yra ir tik skambučio metu sužino. O aš iš karto pastebėjau.
Pastebėjau, kad jis neturi vienos priekinės kojytės. Pastebėjau ir jo gražų snukutį. Paskambinus pasidomėti, mane iš karto informavo, kad jis neturi priekinės kojos, atsakiau jog žinau, dėl to ir noriu jį paimti. Dabar su mumis jau gyvena du metus, o pasiėmėm jį irgi maždaug 6 mėnesių, mūsų nuostabusis trikojis Kutis. Iš pradžių pažintis su broliais buvo nekokia, jo nepriėmė, visą laiką ant jo šnypštė, puolė. Atėjo diena, kai teko juos visus palikti vienam kambaryje keletui valandų. Grįžus namo pastebėjom, kad visi jau draugiškai žaidžia, bendrauja. Galiausiai priėmė į savo ratą ir dabar visi trys patys geriausi draugai.
Aš net sakyčiau, kad ir su trimis kojomis, bet pats nagliausias, didžiausias išdaigų krėtėjas ar žaidynių pradžios iniciatorius. Po namus laksto kaip su keturiomis kojom. Visada nuėjus miegoti ateina ir įsitaiso šalia ant pagalvės, priglaudžia savo kaktą prie veido ir miega. Na, nuostabus katinas ir tikrai nesigailiu, kad mes jį pasiėmėm.
Šiuo pasakojimu aš labai norėčiau paskatinti ir kitus žmones pasiimti tokį augintinį, kokį turime mes.
Nesvarbu ar jis nemato, ar negirdi, ar neturi kojytės, ar dar turi kokią kitą problemą, jis vis tiek lieka toks pats augintis, šeimos narys. Būtent tokie gyvūnai, „kitokie“, sunkiai randa namus ir leidžia savo dienas prieglaudose, nes niekas į juos nežiūri. Jiems irgi reikėtų suteikti šansą turėti šeimą, kur būtų lepinami ir mylimi.
