Mūsų gyvūnų istorija prasidėjo nuo karantino pradžios 2020 metais. Kovo mėnesį apsigyvenome kartu su draugu ir po kelių savaičių pastebėjome lauke, šalia namų, pasislėpusį katinėlį. Ilgai negalvodami nusprendėme pasiimti jį namo. Neprireikė nei narvelių, nei daug skanukų – katinėlis buvo labai meilus. Nors buvo labai išsigandęs, šiek tiek pabuvus prie jo jis apsiprato ir leidosi paimti ant rankų. Taip ir parsinešėm namo katinėlį, kuris, po ilgų mūsų apsvarstymų, tapo Oreo. Oreo užteko kelių dienų įsidrąsinti ir apsiprasti namuose. Jau po savaitės tapo labai aktyviu, žaismingu ir šnekiu katinu, kuris vietoj „miau“ visada sakydavo „makau“, todėl gavo pravardę Makauskis. Oreo buvo mūsų antidepresantu visą pavasarį, kol rašėm bakalauro darbus, ir nusprendėm minėti jo gimtadienį tą dieną, kai gavom diplomus.
Tą pačią vasarą kieme pradėjom pastebėti lakstančius 3 mažus kačiukus su jų mama. Tikriausiai apie porą mėnesių svarstėme kaip pasielgti, kol spalio vidury nepradėjo šalti orai ir kačiukų mamos prie jų nebepastebėdavome. Nusprendėme mažiukus pagauti ir pabandyti surasti jiems šeimininkus. Iš Naminukų prieglaudos pasiskolinome gaudymo narvelį ir, dar tą patį vakarą, pagavome mažiausią iš 3: juodą katytę Milką. Kitą dieną namo parsinešėm ir kitus du, Marsę ir Beilį. Oreo labai gražiai ir draugiškai priėmė katinukus namo, nors vis dėl to, keleto dienų prireikė geriau susipažinti ir nebebijoti. Geriausiai Oreo sutarė su Milka, todėl galvojome ją pasilikti jam į kompaniją. Per draugus pakankamai greitai suradome šeimininkus Marsei, kuri dabar gyvena su savo nauju kambarioku katinuku. Beiliui surasti naujus namus ilgą laiką nesisekė. Per tą laiką, kol ieškojom, labai prie jo prisirišom, todėl nusprendėme palikti sau abu – ir Milką, ir Beilį.
Katinėliai labai patenkinti gyvenimu kartu: mėgsta miegoti visi krūvelėje, žaisti gaudynes, vogti maistą vieni iš kitų. Oreo, kaip vyresnysis brolis, visada užleidžia savo maistelį mažiukams, labai jais rūpinasi, prausia ir yra tikras autoritetas Milkai ir Beiliui. Jie, tuo tarpu, visur jį sekioja ir dažnai kartoja jo veiksmus. Milka savo charakteriu yra tikra princesė. Jai visada reikia daug dėmesio ir glostymų, ją ne taip domina žaidimai, kiek tiesiog buvimas šalia ar ant kelių, meilės rodymas. Beilis primena mažą pliušinį meškiuką ir yra tikra energijos bomba. Visur lakstantis, daug žaidžiantis su bet kuo, ką ras namuose: žaisliukai, gumytės, ausų krapštukai ir kiti maži daikčiukai. Jis labai mėgsta kompaniją, praktiškai niekada nemiega vienas, visada stengiasi prie kažko prisiglausti. Labai juokinga Beilio savybė – jis absoliučiai visada, nesvarbu kur gulėtų, nukabina letenytes, todėl gavo pravardę Leteniuškinas.
Po metų gyvenimo su trimis katinais, persikėlėme į naujus namus. Vietos yra daug, šalia turime didelį parką, po karantino pasiliko galimybė dirbti iš namų, todėl su laiku pradėjome galvoti – o gal pasiimti dar šuniuką? Kelis mėnesius kartas nuo karto apie tai pakalbėdavome, bet atrodo labai rimtai neimdavome į galvą. Vieną balandžio dieną užmačiau skelbimą iš Lesės prieglaudos, kurioje anksčiau savanoriavau, apie surastus 6 mažus šuniukus. Nusprendėme juos aplankyti, susipažinti, pavedžioti. Tuo pačiu dėl smalsumo pasiteiravome, ko reiktų, kad galėtume pasiimti šuniuką namo. Iš viso šešetuko mums užkliuvo vienas šuniukas, kuris vienintelis buvo rudas/ryžas tarp juodai baltų brolių ir sesių. Prieglaudos darbuotoja mus iš karto perspėjo, kad jis yra šešeto „atamanas“, bet be ilgų apsvarstymų, iš karto po pasivaikščiojimo, šuniuką rezervavome. Prieš pasiimant šuniuką namo, jį reikia 3–4 kartus aplankyti prieglaudoje, kad jis priprastų prie mūsų. Iš labai didelio noro, tuos 4 kartus aplankėme jį per 4 dienas. Ir po pirmo susipažinimo trečiadienį, šeštadienį jau keliavome su juo namo. Pavadinome jį Bruno.
Gavęs visus skiepus, maždaug 3 mėnesių amžiaus, Bruno pradėjo eiti į dresūros mokyklą. Joje sekėsi labai gerai ir pabaigus pradinukų kursą, iki šiol tęsiame pažengusių kursus, kur mokomės triukų, fitneso pratimų ir tobuliname paklusnumo komandas.
Su katinais Bruno susipažino ir apsiprato labai greitai ir sklandžiai, jie jį labai draugiškai priėmė į savo juodai baltą šeimą. Bruno labai patinka keliauti, aplankyti naujas vietas ir visada labai džiaugiasi, kai reikia kažkur važiuoti su mašina. Dabar Bruno yra jau 8 mėnesių amžiaus, jis užaugo labai draugiškas, smalsus, aktyvus ir žaismingas šuniukas.
Keturių gyvūnų kompanija reikalauja nemažai laiko ir pastangų, kad visais pasirūpinti ir visiems skirti dėmesio, bet su jais būstas tapo tikrais jaukiais namais, kur visada mūsų laukia keturios mylimiausios uodegytės.
