Mėta – lietuviška trijų spalvų paprastoji katė. Atsirado pas mus iš visos trijulės pirmoji. Prieš tai auginome pilką katiną, kurį buvę šeimininkai norėjo du kartus užmigdyti, nes buvo ligoniukas, reikalaujantis nuolatinės priežiūros. Tačiau du veterinarai atsisakė tai padaryti, priglaudė kačiuką ir jis atsirado pas mus. Su specialia dieta jis pas mus pragyveno 5 metus ir iškeliavo į katinų rojų. Po neilgo laiko tarpo dukra sužinojo, kad bendraklasės močiutė rūsyje globoja benamę katytę, kuri atsivedė kačiukų. Kai tik buvo galima atskirti nuo mamos katės, mažas blusėtas trijų spalvų pūkų kamuoliukas atsirado pas mus.
Labai meili ir prieraiši katytė, kol gyvenome bute, į lauką neišeidavo, bet persikėlus į nuosavą būstą pasirodė besanti tikra kovotoja. Naktimis kariauja su kvartalo katėmis, medžioja, kiekvieną rytą šviežios pelytės būna pateiktos ant namo laiptų. Po intensyvios medžioklės mėgstamiausia šilta vieta prie židinio arba lovoje po antklode. Dar moka duris atsidaryti. Jei tik pamirštame užrakinti, atsidaro duris, pati išeina ir kompaniją visą išleidžia pasivaikščioti.
Buvo atvejų, kad kaimynai skambina ir klausia, ar ne mūsų šuo bėgioja pakele, pasirodo, tikrai, tik prisėdome kavos išgerti, o katytė sugalvojo išeiti į lauką ir Stellą išsivedė iš paskos…
Stella – panaši į samojedą. Auginome samojedą, kuris statybų metu nesėkmingai nukrito nuo laiptų. Buvo labai labai liūdna ir nusprendėme, kad be baltų pūkų gyventi negalime, per daug švaros. Mažiuko šuniuko irgi nenorėjome, vėl viską pradėti iš pradžių… Taigi sprendimas buvo ieškoti, gal atsiras kam nors nereikalingas panašus šuo, ir suteiksime jam namus.
Ieškoti neteko ilgai, po kelių dienų radau skelbimą, kad Mažeikiuose atiduoda kalytę. Nieko nelaukę susiskambinome su šeimininkais ir lėkėme į Žemaitiją. Susitikome Plungėje ir gavom jauną, apie 1 m. amžiaus padūkėlę. O jos istorija labai paprasta: gyveno dvi sesutės, Bela ir Stella. Bela buvo protinga, paklusni, šeimininkas jai skirdavo daug dėmesio ir laiko. Atsiradus Stellai pasikeitė šeimininko užimtumas, negalėjo jai skirti daug dėmesio, todėl ji kasė kiemą. Negana to, kad visas kiemas išraustas, dar išsikasdavo po tvora urvą ir pabėgdavo. Aišku, visada grįždavo, bet rizikuoti palikti ją kieme nenorėjo. Todėl ją pririšdavo.
Buvęs šeimininkas suprato, kad rišti tokį šunį nėra pats geriausias sprendimas, todėl nutarė atiduoti kitiems atsakingiems šeimininkams. Ir ačiū Jiems už tai. Taip super turbo Stella atsirado pas mus. Visur ir visada pirma, tikra žvaigždė. Lova jos, sofa jos, minkščiausios pagalvėlės jos. Nuo kasimo bandome atpratinti ilgais pasivaikščiojimais kiekvieną dieną, nors ir dabar, jei, jos nuomone, kieme ne vietoje kažkas pasodinta, iškasa. Jeigu tik veiklos ar dėmesio stoka – pradeda formuoti aplinką.
Laukuose mėgsta medžioti peliukus, čia kasimo įgūdis labai praverčia. Kadangi jau buvome susidūrę su šia veisle, žinojome, kad absoliutaus paklusnumo tikėtis neverta. Labai supratingi ir protingi šunys, bet vykdys nurodytą komandą, jei norės. O jei nenorės ar bus įdomesnės veiklos, ar jiems atrodys, kad nėra reikalo ją vykdyti, nieko nedarys.
Mėta Stellą priėmė santūriai, kaip tikra šeimininkė. Keletas susitikimų ir Stellai buvo paaiškintos namų taisyklės (katiniškai), kas čia svarbiausias, ir toliau gyvena taikiai.
Aikas – grynaveislis Eurazijos špicas, Lietuvoje dar gan reta veislė. Po metų gyvenimo su Stella pradėjome galvoti, kad už vieną pūkį gali būti geriau tik du pūkiai. Ir vėl pradėjome ieškoti. Radome Druskininkuose jauną 3 metų šunį, kurio šeimininkė planavo išvažiuoti gyventi į užsienį, o šuns palikti nebuvo kur. Ilgai nesvarstėme ir paėmėme. Parsivežę namo pamatėme visą problemos gylį. Šuo buvo labai stipriai psichologiškai traumuotas (galvojame, kad muštas, nes buvęs šeimininkės sutuoktinis smurtavo prieš ją), žmonių neprisileidžia, ypač vyrų, nuo kiekvieno stipresnio garso apsišlapina.
Augintas voljere, supratimo, kur reikia atlikti savo gamtinius reikalus, irgi nebuvo. Pasiraitojome rankoves, pasiruošėme daug šluosčių, kantrybės ir pradėjom dirbti. Po mėnesio intensyvaus darbo jau galėjome lengviau atsipūsti, pradėjome suprasti, kada jis nori į lauką, o Aikas suprato, kad reikia prašytis, kai nori. Bet laukė dar daug darbo, kad šuo įgautų pasitikėjimą žmogumi. Po maždaug metų laiko pradėjo pripažinti mane šeimininke, jau galėjau prie jo prieiti, paglostyti, duoti skanėstą. Didžiausias džiaugsmas matyti, kaip šuo pamažu atsigauna, atsiranda šypsena snukutyje, pradeda domėtis žaislais, žaisti.
Mums teko visas blogas emocijas giliai užrakinti, nes Aikas nuskenuoja žvilgsniu ir, jeigu ne ta nuotaika, pabėga. Susitaikėme, kad greito rezultato nebus, ir iš lėto, mažais žingsneliais judame pirmyn. Aikas santūrus, bet labai mielas ir geras šuo. Jau ateina patikrinti, ką kišenėje turi, mėgsta prisiglausti prie kojos, mėgsta, kai pilvą kasai. Nemažas šuo, o dar gauruotas, todėl dauguma praeivių pasitraukia į šoną, nes baisu. Niekas nežino, kad tai jam visi aplinkiniai labai baisūs, ir pirmiausia ką jis padarytų – pabėgtų nuo jų. Aikas turi dar vieną puikią mokytoją – Stellą, kuri išmoko gerų ir ne visai gerų dalykų. Išmokė loti, išmokė varnas kieme gaudyti, nors jam jos visai neįdomios. Aikas be reikalo neloja, be reikalo nebėga, visiška Stellos priešingybė.
