2015 metus A.Juknevičius ir jo šturmanas Edvardas Duoba sutiks jau Pietų Amerikoje. Šaudant šventiniams fejerverkams A.Juknevičius paprašys tik stiprybės. Būtent psichologinis nusiteikimas pragaro maratone dažnai būna svarbesnis net už sėkmę.
40-mečio A.Juknevičiaus svajonė – laimėti Dakaro ralį. Kada nors. Dar ne šįsyk. Šiame Dakare lietuvio biudžetas vėl bus gerokai kuklesnis nei turtuolių iš Vakarų Europos ar Amerikos. Šiame Dakare, kuris A.Juknevičiui bus jau dešimtasis, jis trasoje vėl neturės techninio palaikymo, nes negali sau to leisti.
Tačiau svajoti niekas nedraudžia ir spjaudamas per petį, kad tik nieko nenutiktų jo automobiliui – lietuvių mechanikų kurtam prototipui „Mebar“ - A.Juknevičius viliasi, kad sunkiausiame pasaulio ralyje vėl pasieks finišą ir bus bent laipteliu aukščiau nei buvo bet kada iki šiol.
Į Dakarą šiandien išskrenda ir antrasis Lietuvos ekipažas. Benediktas Vanagas ir Andrejus Rudnickis Pietų Amerikoje lenktyniaus „Toyota Overdrive“ automobiliu.
Dakaro ralis prasidės sausio 4 dieną Argentinos sostinėje Buenos Airėse. Po beveik dviejų savaičių pragaro Argentinos, Čilės ir Bolivijos bekelėmis, sausio 17-ąją ten pat ir finišuos.
Bet finišą pasieks tikrai ne visi. „Dakare dažniausiai atkrenta silpni arba nemotyvuoti lenktynininkai, kurie nežino, ką ten veikia. Tokie žmonės dažniausiai neatlaiko. Ne automobiliai, o žmonės. Visi užduoda sau klausimą, kam, po velnių, taip kankintis. Tačiau kai tikrai žinai, ko ten atvažiavai, atsakymus randi labai greitai“, - tvirtino A.Juknevičius.
A.Juknevičiaus komandoje šiame Dakaro ralyje bus ir „Lietuvos ryto“ žurnalistė. Todėl portale lrytas.lt sekite kasdienius dienoraščius apie pragaro lenktynių užkulisius. - 2015 m. Dakaras jums bus jau dešimtasis: po keturiskart ralyje dalyvavote kaip lenktynininkas ir Kazachstano komandos „Astana“ vadovas, stovėjote ir prie 2008 m. maratono starto linijos (dėl saugumo šis paskutinę akimirką atšauktas).
2009 m. su Aurelijumi Petraičiu Dakare buvote 25-ti – tai aukščiausia iki šiol lietuvių ten užimta vieta. Kas metai po metų jus gena į pragaro lenktynes – azartas, ambicijos ar vis dėlto olimpinis principas, kad svarbu dalyvauti, o ne laimėti? - lrytas.lt paklausė A.Juknevičiaus.
- Esu labai ambicingas ir visada siekiu užsibrėžtų tikslų. Rezultatas man labai svarbus. Visada jausdavausi gerai, kai pasiekdavome tikslą arba kai susidorodavome su nesklandumais, išspręsdavome kokią sunkią užduotį. Man neįdomu tik šiaip pasivažinėti – noriu laimėti.
Mano tikslas ateinančiame Dakare – pakilti bent laipteliu aukščiau nei buvau anksčiau.
Tačiau turiu svajonę kada nors laimėti Dakarą.
- Ko tam reikia?
- Šiame ralyje viskas priklauso tik nuo dviejų dalykų: tavo, kaip lenktynininko sugebėjimų ir technikos, kuria važiuoji.
Šiandien mūsų realybė tokia, kad neturime finansų gerai technikai. Žinoma, negražu būtų sakyti, kad jei gautume gamyklinį automobilį, tikrai laimėtume Dakarą.
Bet pateiksiu pavyzdį: turiu du mokinius iš Kazachstano. Jie važiavo labai prastai, todėl prašė pamokų. Per porą metų vienas išmoko tiek, kad Dakare važiuoja dešimtuke, pasaulio čempionato kai kuriuos etapus baigė trejetuke. O mokytis jis dar nebaigė ir pats tai supranta.
Aš sukrapštau mažo biudžeto automobiliui, mano mokiniai vien už tai, kad išsinuomotų automobilį Dakarui, moka milijoną eurų ir daugiau. Mūsiškis „Mebar“, kuriuo dabar važiuosime Dakare, kainuoja 80 tūkstančių eurų.
Blogas tas kareivis, kuris nenori būti generolas. Daugiau kaip 15 metų atidaviau visureigių sportui, todėl būtų keista, jei nenorėčiau kautis aukščiausioje lygoje, o tik važinėčiau savo sodžiuje. Olimpinis principas mums negalioja – kiekvieną kartą norime vis geresnių rezultatų.
- Kuo ypatingas Dakaro ralis? Kodėl jis vadinamas sunkiausiomis pasaulio lenktynėmis?
- Dakaras yra iššūkis kaip maratonas, kuriame nuolat sprendžiamas itin sudėtingas galvosūkis, kaip vienu automobiliu įveikti aštuonis ar dešimt tūkstančių kilometrų. Dar nestartavęs jau žinai, kad bėdų – didesnių ar mažesnių – vis tiek turėsi. Tačiau Dakare man nėra svarbiausia pasiekti finišą. Finišo liniją Dakare kirtau ne kartą, todėl nebematau prasmės dėl to vargti. Vargstu dėl rezultato.
- Garsėjate kaip bebaimis lenktynininkas, kuriam stabdžio pedalas tarsi neegzistuoja.
- Ne vienas žmogus yra pasakęs man į akis, kad esu psichas. Anksčiau iš tiesų spausdavau tik greičio pedalą. Bet pastaruoju metu aprimau. Gal subrendau?
Baimės nejaučiu, bet anksčiau važiavau daug agresyviau ir greičiau – greičio ribos man nebuvo. Buvau jaunas ir kvailas. Dabar jaučiu, kad važiuoju atsargiau.
- Gal dėl to, kad per lenktynes teko patirti avarijų?
- Kaip ir visi daug lenktyniaujantys sportininkai pagavau ne vieną įspūdingą „stogą“ (situacija per lenktynes, kai automobilis virsta ant stogo. - Aut.). Bet niekada dėl to nenukentėjau fiziškai. Mūsų automobiliuose įmontuoti saugos lankai, todėl jie pakankamai saugūs.
Per lenktynes, ypač tokius maratonus, kaip Dakaras, teko matyti visko. Pavyzdžiui, kai kurie lenktynininkai iškrenta nuo karščio smūgio. Kai matai kaip žmogus staiga visiškai susileidžia, supranti, kaip viskas yra trapu. Suvoki, kad ir pats tokį smūgį staiga gali gauti ir nebesulaukti pagalbos, nes esi viduryje dykumos.
- Kas Dakaro ralyje jums suteikia daugiausia džiaugsmo?
- Finišas. Kasdienis. Dakaras – ilgas maratonas, todėl be kasdienio finišo nėra tęstinumo. Finišavęs visada džiaugiuosi, nes suprantu, kad trasoje turėjau bėdų, buvo sunku, bet vis tiek pasiekiau finišą.
Mėgstu užsibrėžti konkrečios dienos tikslus. Kai pasiekiu finišą, žinau, kad juos įgyvendinau. Žinoma, visada kaifuoju, kai gerai važiuoju, kai sekasi, kai ką nors aplenkiu, padarau geriau nei kiti. Nerealus jausmas, kai itin sunkioje trasos atkarpoje, kur visi vargsta, lūžta, sėda, mes – bam, bam – kliūtis įveikiame be jokių problemų.
Kiekvienas nugalėtas iššūkis, kiekvienas pasiektas tikslas man – didžiulis džiaugsmas.
- O kiek trasoje blogio?
- Kai kažkas nesiseka, pasitaiko, kad pradedi kaltinti ir save, ir – neretai – kitus. Svarstai, kad gal mechanikai kažko nepadarė, kad pats kažkur klaidą įvėlei. Bet aš esu realistas ir suprantu, kad neįmanoma visko daryti tik labai gerai. Nesu iš tų, kurie save ištisai ėda. Ne mano charakteriui save graužti – esu per didelis optimistas ir visuomet suprantu, kad turiu judėti tik pirmyn.
- Kurių etapų Dakaro ralyje labiausiai nemėgstate, gal - net bijote? O kuriuose tikitės atsigriebti?
- Mano arkliukas – kopos. Važiuodamas per jas jaučiuosi savo stichijoje (A.Juknevičius Baltijos šalyse laikomas geriausiu smėlynų lenktynininku. - Aut.).
O šiaip nėra etapo, kurio vengiu. Dakaras visiems vienodai sunkus – ir mums, ir varžovams. Visi be išimties turi įveikti tą pačią trasą.
Nelabai mėgstu akmenuotų greičio ruožų, kuriuose negali važiuoti greitai ir kuriuose didelės įtakos tam, kaip greitai gali važiuoti, turi tavo biudžetas.
Jei turi labai gerą automobilį, ir ten gali važiuoti greičiau. O jei ne, privalai save saugoti ir skaičiuoti, kaip gali važiuoti, kad ta mašina pasiektų finišą. Tokie greičio ruožai labai užknisa, nes ten realiai neatsiskleidi kaip lenktynininkas.
- Kas nutiktų, jei ir ten važiuotumėte greičiau?
- Išsižiotų mašina. Įsivaizduokite: kokius 100 kilometrų važiuoji per didžiulių akmenų laukus. Negali lėkti, nes tavo mašina išsiskės, sudaužysi visą pakabą. Gamyklinės mašinos ir ten gali važiuoti greičiau. Jas rengiant paskaičiuota, kad vieną tokią dieną jos atlaikytų. O po finišo tokie automobiliai bus perrinkti.
Mes tokių sąlygų neturime. Po tokio greičio ruožo tvarkysime tik tai, kas tikrai pažeista ar lūžo – neturime galimybių perrinkti viso automobilio.
Bet yra dalių, kurių pažeidimų gali iš karto ir nepamatyti. Juk dalys pavargsta. Yra paskaičiuota, kiek smūgių jos gali atlaikyti -- gavusios 10 ar 15 labai stiprių smūgių, ties 20 smūgiu jos lūš. Tačiau to numatyti iš anksto niekaip negalime.
- Kas jums padėtų, jei trasoje staiga sulūžtumėte?
- Tik kiti varžybų dalyviai, jei bus geranoriški ir mes patys sau. Mano pagalbos sunkvežimiui neleidžiama įvažiuoti į trasą.
Važiuosime trasoje neturėdami jokio palaikymo. Su savimi vešimės vieną kitą detalę - kokią traukę ar šakę, – ir įrankius joms pasikeisti. Jei lūš kokia kita dalis, susiremontuoti nebegalėsime. Tai mes, lietuviai, trasoje neturime sunkvežimio palaikymo. Turtingesnieji jį turi.
Nors oficialiai Dakaro trasoje padėti gali tik dalyvis dalyviui, turtingesnieji varžyboms registruoja neva sportinį sunkvežimį. Tas sunkvežimis realiai nelenktyniauja, nors važiuoja kaip lenktyninis.
Visi supranta, kad tame sunkvežimyje yra suvirinimo aparatas, daug atsarginių detalių, nes niekas nereglamentuoja, ką tu gali ir ko negali vežtis. Tame sunkvežimyje sėdi trys mechanikai ir jie važiuoja trasa. Jei sulūžai, vėliausiai po valandos jie privažiuos ir sutvarkys tavo automobilį, nes trasa jie važiuoja tik dėl tavęs. Rezultatas nėra jų tikslas, todėl jie niekur neskuba.
Tokius pagalbos sunkvežimius turi koks trečdalis Dakaro komandų. Mes nesame tokie turtingi.
- Kiek tai kainuoja?
- Mums tai kainuotų mažiausiai dar 200 tūkstančių eurų. Registruoti tokius sunkvežimius sau leidžia tik didelės ir turtingos komandos.
- Šiame Dakare lenktyniausite lietuvių mechanikų kurtu „Mebar“ prototipu. Kuo šis automobilis geresnis už tuos, kuriais ralyje važiavote anksčiau? Kiek apskritai šiame maratone lemia automobilis?
- Panašaus lygio automobiliu važiavau 2011 m. Abu Dabyje. Tuomet su „Bowler“ dykumų ralio pasaulio čempionato etapo Jungtiniuose Arabų Emyratuose absoliučioje įskaitoje buvau penktas. Tai – geriausias Baltijos šalių lenktynininkų rezultatas pasaulio čempionate.
Pirmas tuomet buvo prancūzas Stephane'as Peterhanselis su „Mini“ (S.Peterhanselis – daugkartinis Dakaro laimėtojas motociklų ir automobilių klasėje. - Aut.).
Pasaulio čempionato etapas Abu Dabyje laikomas antru sunkiausiu maratonu po Dakaro ralio. Jungtiniuose Arabų Emyratuose ypač sunku ir dėl to, kad savaitę ten tenka važiuoti dideliame karštyje, greičio ruožuose daug smėlio ir kopų. Finišą ten mažai kas pasiekia.
„Bowler“ buvo neblogas automobilis, bet tikiu, kad „Mebar“ - dar geresnis. Viliuosi, kad Dakare jis mūsų nepaves.
„Mebar“ - brangiausias iš visų automobilių, kuriais važiavau. Tačiau jei jis staiga sulūš, Dakaras mums baigsis.
Technika yra technika, dėl jos niekada negali būti garantuotas 100 procentų. Žinoma, mes patys šį automobilį ruošėme, bet kartais net naujų automobilių defektai išlenda visai netikėtai. Todėl nerimą dėl technikos visada jaučiame.
Vienintelis mano nerimas – tik dėl automobilio. Daugiau dėl nieko nesijaudinu. Dzin tos trasos – mėgstamos ar nemėgstamos. Žinoma, norėtųsi, kad Dakare būtų daugiau kopų ir smėlio, bet bus akmenys. Na, ir kas. Tai žinome ir esame tam pasirengę. O mašina... Niekada nežinai, kas gali atsitikti.
- Vadinasi, turtingesnieji Dakare turi gerokai daugiau galimybių? O gal vis dėlto lenktynininko įgūdžiai gali lemti tai, kad prastesniu automobiliu jis aplenks turtingesnius, bet ne tokius patyrusius vairuotojus?
- Nuo įgūdžių priklauso labai daug. Turtingesni dažnai neturi tokios patirties. Todėl neretai gali juos lenkti, jei tavo technika laikys. O jei ta technika sustos? Bet kam taip gali nutikti – net ir tiems, kurie važiuoja brangesniais automobiliais.
Tada jau niekam neįdomu, kad esi geras lenktynininkas, nes technika viską nurašo.
Mane technika smarkiai ribos, nes kiekvienais metais Dakaro ralio automobilių parkas šuoliais kyla į viršų.
Lenktynininkų įgūdžius palyginti būtų įmanoma tik tokiu atveju, jei visi startuotų vienodais automobiliais. Tada, neabejoju, ne vienam galėtume parodyti, kur vėžiai žiemoja. O dabar viskas labai subjektyvu.
- Šiame Dakaro ralyje vėl bus vadinamasis maratono etapas, per kurį lenktynininkai dvi dienas važiuos neturėdami techninio palaikymo. Po greičio ruožo jie apsistos stovykloje, į kurią patekti negalės jokia pagalba: automobilių problemas turės spręsti patys lenktynininkai. Kuo ypatingas šis etapas ir kaip jame atsiskleidžia ralio dalyvių gebėjimai pažinti techniką?
- Šiame etape didelį pranašumą turės tie lenktynininkai, kurie tikrai pažįsta ir išmano savo techniką. Tokie gali labai greitai nustatyti problemą ir susitvarkyti. Jie žino, kur galima negaišti laiko, o ką susitvarkyti yra būtina. Tokiems aš labai pavydžiu. Bet šiais laikais lenktynininkų, labai gerai išmanančių techniką ir galinčių ją pasiruošti, yra tikrai nedaug.
Žinoma, techniką visi supranta, nėra tokių, kurie nesupranta visiškai. Mes irgi galime pasidaryti nemažai, bet kiekvienas turi daryti savo darbą. Šiais laikais technika sudėtinga. Kad ją sutvarkytum, reikia mechanikų, specialių įrankių, įrangos.
Tvarkantis automobilį svarbiausia – diagnozuoti, kas nutiko. Gerai, jei aiškiai matai, kad lūžo kažkokia detalė. Tada viskas paprasta: paėmei ir pakeitei. Bet kartais turi diagnozuoti problemą, kurios akivaizdžiai nematai.
Kai kur labai daug žinau, bet turiu ir silpnų vietų. Niekada negali prognozuoti, kokią problemą spręsti prireiks. Pastarajame Dakare turėjome problemų net su Vytautu Obolevičiumi – aukščiausio lygio mechaniku. Atsirado bėdų su elektronika.
Aš lyg ir su galva, jis – iš viso su nerealia patirtimi, bet vis tiek dvi tris valandas negalėjome suprasti, kodėl mašina neužsiveda, nors perrinkome pusę mašinos: pakeitėme saugiklius, rėles, iščiupinėjome laidus. Nuėmėme siurblį – kuro padavimas buvo ir starteris suko. Žvakės kibirkštį davė.
Galiausiai išsiaiškinome, kad lekiant per trasą neatlaikė variklio pagalvė ir variklis krisdamas ant rėmo nukirto vožtuvų daviklio jutiklio laidelį. Dėl to kompiuteris negavo signalo ir neleido užvesti automobilio.
Todėl įsivaizduokite, kas yra diagnozavimas. Per šias varžybas mechanikas turi būti labai patyręs ir galintis labai greitai diagnozuoti.
- Ar per lenktynes jums svarbus paros laikas? Kada jaučiatės geriausiai ir prasčiausiai?
- Geriausiai jaučiuosi ryte - pirmąsias dvi tris lenktynių valandas. Paskui, pasitaiko, energijos lygis nusenka. Bet galiausiai – vėl pakyla.
Dar gerai jaučiuosi važiuodamas labai sunkiomis trasomis, kuriose man sekasi. Mane užknisa tik ropoti per akmenis, kur negali pasiekti greičio.
Apskritai turi su savimi dirbti ir treniruotis, kad visą dieną išlaikytum gerą koncentracijos lygį. Mes su savimi dirbame daug metų.
Labai svarbu, kaip bendrauji su šturmanu. Šturmanas turi jausti atmosferą automobilyje. Geras šturmanas kalbomis sugeba pakelti energijos lygį – tam nereikia kavos.
Kai kurie lenktynininkai, žinau, valgo energetinius batonėlius. Gamyklinių komandų sportininkai kas dvi valandas sučiulpia stipriai tonizuojantį saldainį. Mes tokių nevartojame. Stengiamės laikytis savo jėgomis.
- Kada lenktynininkas pasiekia geriausią sportinę formą – maratonui jau įsibėgėjus ar dar prieš startą?
- Svarbiausia – suprasti, kad tai yra maratonas. Vadinasi, ištvermės sportas.
Būtina pažinti savo kūną ir būti morališkai bei psichologiškai stipriam. Psichologinei būsenai teikiu daugiau dėmesio nei fizinei.
Turi būti labai aiškiai motyvuotas. Kai turi motyvacijos, viską gali susireguliuoti per psichologiją. Kad ir pasikrauti adrenalino. Jei maratone dalyvauji tikrai to norėdamas, visada rasi jėgų varyti toliau. Žmogaus organizmas turi neišsemiamus energijos lobius.
Bet kad juos rastum, reikia labai aiškios motyvacijos. Dakare dažniausiai atkrenta silpni arba nemotyvuoti lenktynininkai, kurie nežino, ką ten veikia, kurie atvažiavo dėl nuotykių, bet yra ištežę, tam nepasiruošę. Jie tiesiog neatlaiko. Ne automobiliai - jie patys psichologiškai neatlaiko sunkumų. Žmogus paprasčiausiai pasiduoda: o kam aš čia turiu tiek vargti ir taip kankintis?
Mes irgi sau kartais užduodame tuos klausimus. Manau, kad juos sau užduoda visi. Bet jei esi motyvuotas, labai greitai randi atsakymus ir toliau judi į priekį.
O šiaip visi ištvermės sportai turi du aspektus. Fiziologiškai irgi turi būti pakankamai tvirtas ir sveikas. Todėl realiai geriausios sportinės formos yra jaunesni lenktynininkai. Nes jie yra sveikesni ir stipresni.
Kita vertus, tai yra brandžių žmonių sporto šaka, kurioje labai svarbi patirtis ir gebėjimas priimti sprendimus. Jauni žmonės dažnai to neturi.
Jie dar nėra patyrę sėkmių ir nesėkmių versle, meilėje ar bet kur kitur. Jie dar nėra užgrūdinti gyvenimo.
Todėl manau, kad dabar mūsų – mano ir Benedikto Vanago – amžius yra pats tinkamiausias Dakaro maratonui. Fiziškai gal geriausią formą kaip lenktynininkas buvau pasiekęs prieš 10 metų. Juk sakoma, kad kasmet šimtosiomis sekundės dalimis lėtėja vairuotojo reakcija.
Kita vertus, turiu sukaupęs didžiulę patirtį. Tai dėl jos nebepriimu kvailų sprendimų.
Per tiek metų visureigių sporte jau išmokau maksimaliai pasinaudoti net poilsio sekundėmis. Kai padarau savo darbą, užmigti galiu net stovėdamas. Galiu pasidėti galvą ant burzgiančio trijų kilovatų generatoriaus ir užmigti, nors generatoriaus keliamas triukšmas normaliam žmogui neleistų miegoti per kilometrą.
Dakare tu taip išsikrauni, kad baterijas išmoksti atstatyti bet kur ir bet kaip. Tačiau kol esame trasoje, mes esame kovotojai. Šioje sporto šakoje kitaip negali būti.
