A.Juozaitytė-Pieva jau žino, kaip praleis vasarą. 31-erių piešimo mokytoja sės ant motociklo. Kaip ne vieną vasarą anksčiau.
Tačiau prieš tai interneto svetainės motociklininke.lt įkūrėja kartu su Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga nutarė padovanoti dovaną prastai arba išvis dienos šviesos nematantiems.
Praėjusį savaitgalį susodinę ant motociklų, motociklininkai su jais išsiruošė į žygį.
Vis dėlto devynerius metus motociklus vairuojanti A.Juozaitytė-Pieva pripažįsta, kad miesto gatvėse pasitaiko ir ne tokių šviesių akimirkų.
Automobilių vairuotojai motociklininkams signalizuoja, užkerta kelią arba tiesiog puola ant langų purkšti valymo skystį, kartu versdami jį ryti ir iš paskos važiuojančio motociklo vairuotoją.
– Gal jau galvojate apie kitus renginius, akcijas, kuriose dalyvaus motociklininkai? – A.Juozaitytės-Pievos po savaitgalio žygio „Mane veža!“ paklausė „Sostinė“.
– Žygis pavyko – neregiai ir motociklininkai vieni kitiems padovanojo nuostabią dieną. Tad jis turėtų tapti tradicinis.
Su enduro klubu rengiu tradicinę kelionę aplink Lietuvą. Važiuojame miškais, bekele atkartodami Lietuvos žemėlapio kontūrus. Ši kelionė prasidės jau po trijų savaičių.
Nuolat dalyvauju motociklų „Jawa“ gerbėjų sąskrydžiuose, nes pati važinėju motociklu, kurį padovanojo brolis. Taip pat turiu kitą motociklą – KTM.
Iš viso žygis subūrė per 150 dalyvių – ne tik Vilniuje, bet ir Kaune, Klaipėdoje, mažesniuose miestuose.
Tiesa, dar prieš renginį sulaukiau ne tik padrąsinimų, bet ir klausimo: „O kam tau to reikia?“ Nustebino toks požiūris, nes kaip gali nereikėti, jeigu galiu dalintis? Žinoma, išrikiuoti 150 dalyvių ne taip jau lengva, bet ne apie tai reikėtų kalbėti.
Man ir draugams buvo gera dalintis pojūčiu, kurį suteikia motociklai. Šaunu, kad juo galiu dalintis su tais, kurie nori ragauti.
Tikiuosi, kad motociklininkų ir silpnaregių, neregių ryšys nenutrūks, jie dažniau bendraus.
– Kadaise, Sąjūdžio pradžioje, motociklininkai buvo labai pilietiški: dalyvaudavo mitinguose, įvairiose akcijose. Ar tokiu žygiu siekiate tą motociklininkų pilietiškumą gaivinti?
– Ne, motociklininkai visais laikais buvo aktyvūs, veikia įvairūs klubai. Jie yra surengę daug akcijų vaikų namuose, dažnai juos aplanko, nuveža dovanų.
Taip pat ne pirmus metus vyksta paramos ralis, nemažai nuveikia ir baikerių klubai.
Tik su silpnaregiais ir neregiais pirmą kartą dalyvavome žygyje. Bet tikiuosi, kad mes su jais susidraugavome ilgam.
– Motociklus vairuojančių moterų nėra daug, tačiau jūs – dar ir vairavimo instruktorė. Turbūt esate patyrusi, kuriame Lietuvos mieste motociklininkams važinėti sunkiausia?
– Atrodytų, kad sunkiau motociklininkams turėtų būti Vilniuje: daug automobilių, miesto transporto, bet taip nėra. Sunkiausia vairuoti motociklą – Kaune.
Šiame mieste vengiu važiuoti, nes labai painūs kelio ženklai, norėtųsi, kad tarp raudono ir žalio degtų ir geltonas šviesoforo signalas.
Taip, nelengva ir Vilniuje – reikia mokėti nardyti tarp automobilių, kai tik pastebi laisvą tarpą. Bet Vilniuje aiškus gatvių žymėjimas, ryškūs šviesoforai. Pagaliau vairuotojai rečiau pypsi motociklininkams, demonstruoja jiems daugiau tolerancijos.
Beje, labai nesunku suprasti, kuris automobilio vairuotojas turi motociklą arba bent jau tolerantiškas motociklininkams.
Toks niekada nedaro to, kas trukdytų motociklininkui važiuoti taip, kaip jam reikia, – neužkerta kelio, praleidžia.
Man ne kartą teko prisiragauti valymo skysčio, kai vairuotojai tyčia pradeda valyti langus, pastebėję, kad iš paskos važiuoja motociklas.
– Į ką motociklininkas turi atkreipti dėmesį, kad išvengtų susidūrimo su automobiliu?
– Motociklininkas atlieka aštresnius manevrus, važiuoja greičiau, jį pastebi ne kiekvienas vairuotojas. Tad reikia žiūrėti ne tik į veidrodžius, bet ir aplink save.
Galbūt ne kiekvienas motociklininkas žino taisyklę: jis gatvėje privalo įsivaizduoti esąs automobilio vairuotojo aklojoje zonoje – visai nematomas. Ir turi kuo greičiau iš tos zonos dingti.
Apskritai motociklininkui reikia būti labai budriam, nemanyti, kad jam visur turi būti pirmenybė. Net jeigu tavo kelias pagrindinis, privalai prieš sankryžą stabtelėti arba bent ranką uždėti ant stabdžio svirtelės.
Jeigu motociklininką automobilio vairuotojas praleidžia, jis turėtų neužmiršti padėkoti. Taip užsiauginsime automobilių vairuotojų toleranciją.
– Sulaukiate klausimų, kodėl iki šiol sėdate ant motociklo „Jawa“? Juk jų gatvėse jau retai sutiksi.
– Net nesvarstau, ar norėčiau kito motociklo. Tai yra brolio dovana sesei.
Tiesa, su „Jawa“ buvo nutikę visokių istorijų.
Pavyzdžiui, kurį laiką važiuojant neįkraudavo motociklo akumuliatoriaus. O įkrovusi garaže galėdavau nuvažiuoti tik 30 kilometrų.
KTM, žinoma, visai kas kita.
Jam nėra ribų, nereikia ieškoti asfalto. Manęs dažnai klausia – ar nebaisu vienai važiuoti šunkeliais? Atsakau, kad nesvarstau, užmirštu, nes jeigu galvočiau – nevažiuočiau.
Veždami neregius jautė didžiulę atsakomybę
Žygis „Mane veža!“ silpnaregius, neregius ir motociklininkus į Katedros aikštę sukvietė praėjusį šeštadienį. Čia atbirbė trys dešimtys motociklų.
Kai kurie silpnaregiai ar neregiai ant motociklo tą dieną sėdo pirmą kartą.
Tadas Gečauskas savo keleivio laukė prie Karolio namų Lazdynuose. „Iš karto susidraugavome, apsukome motociklu ratą. Supratau, kad Karolis yra važiavęs motociklu“, – pirmuosius įspūdžius pasakojo motociklininkas. Tiesa, tokiu motociklu kaip Tado Karolis nebuvo keliavęs.
Karolis – silpnaregis. T.Gečauskas prisipažino, kad pirmieji kilometrai nebuvo lengvi, kai posūkiuose motociklas pasvirdavo. Juk Karolis negalėjo įžiūrėti kelio, vėliau sakė, kad pradžioje buvo nedrąsu.
Tą patį tvirtino ir Saulius Karčiauskas, ant motociklo užsisodinęs Aureliją. Vyras neslėpė – veždamas neregę jis jautė didelę atsakomybę. „Kai ant motociklo užsisodini žmoną ar vaikus, jau didžiulė atsakomybė. O veždamas neregę pajutau, kad atsakomybė padidėjo trigubai“, – tvirtino motociklininkas.