Keli fotografai iš Lietuvos keliaus ir į Dakaro ralį, vienas jų – „#iGo2Dakar“ projekto dalyvis Andrius Laucius.
Vieno fotoaparato neužtenka
Pamačius jo kuprinės turinį, į akis krenta didelis panašiai atrodančios įrangos kiekis – pavyzdžiui, du fotoaparatai ir keturi objektyvai.
„Kam man du fotoaparatai? Tam, kad galėčiau operatyviai fiksuoti objektus iš arti ir toli. Ant vieno fotoaparato – plataus kampo arba fiksuoto židinio objektyvas, ant kito – ilgo židinio nuotolio priartinantis objektyvas.
Kai automobilis atvažiuoja, turi maždaug 5 sekundes užfiksuoti kuo daugiau kadrų, tad vienas fotoaparatas naudojamas iš toliau, kitas – privažiavus prie pat.
Nuvažiuojant vėl grįžti prie pirmojo“, – pagrindinį fotografavimo Dakaro ralyje principą apibūdino A. Laucius.
Jis pabrėžė, kad tą patį dalyvį fotografai per dieną paprastai pamato tik vieną kartą, todėl kitos penkių sekundžių progos gali ir nebūti.
Jo kuprinėje ne tik du fotoaparatai, bet ir keturi objektyvai. Jie keičiami priklausomai nuo vietos – jeigu tai atvira dykuma, tuomet reikia kuo didesnį židinio nuotolį turinčio objektyvo, jeigu siauras posūkis krūmynuose – svarbesniais tampa plataus kampo objektyvai.
„Šį kartą į Dakarą vežuosi savo naująjį pirkinį, 150–600 milimetrų židinio nuotolio objektyvą.
Kartais veiksmas vyksta taip toli, kad priartinti su kitais objektyvais neįmanoma – su šiuo, manau, pavyks įamžinti daugiau nei galėjau praėjusiais metais“, – teigė fotografas.
Be „Canon“ fotoaparatų ir jiems skirtų objektyvų, apie 10 kilogramų sveriančioje kuprinėje telpa ir nešiojamasis kompiuteris, ausinės, stabilizatoriai, įvairūs laikikliai, telefonas, baterijos, jų krovikliai ir nedidelis dronas.
Tai yra bene kompaktiškiausias šiandien rinkoje esantis dronas, tačiau Dakarui jis neskirtas – ralyje tokio tipo skraidyklės griežtai draudžiamos, kadangi trasoje skraido sraigtasparniai, galintys su dronais susidurti. A. Laucius sako, kad su juo fotografuos ir filmuos Pietų Amerikos gamtą.
Nuo dulkių iki vandens
Fotografuojant Dakare tenka susidurti su daugybe iššūkių. Tačiau ar tai skiriasi nuo Lietuvos ralio etapų?
„Pagrindinis skirtumas tarp Dakaro ralio ir varžybų Lietuvoje – kasdieninės naujovės. Lietuvoje visi greičio ruožai jau fotografuoti ir žinai visus rakursus, kur kokio rezultato gali tikėtis.
Dakare kiekvieną akimirką esi ten, kur nesi buvęs ir daugiau turbūt nebeatsidursi – viskas vyksta žaibišku greičiu, klaidoms vietos nėra.
Norint, kad žiūrovą pasiektų unikalūs kadrai, kartais tenka nupėdinti ir po 10 kilometrų vien tam, kad rastum kokį įdomesnį posūkį ar suoliuką“, – sako A. Laucius.
Jis prisiminė nuotykį viename 2017-ųjų Dakaro ralio etapų Argentinoje. Nuėjus aštuonis kilometrus ieškant įdomesnės vietos, teko apsisukti, nes priekyje buvo dar daug kilometrų tiesaus kelio.
Tuo metu nedidelis upelis, matytas jų ėjimo pradžioje, į jį subridus šimtams žiūrovų patvino ir tapo penkių metrų pločio upe – taip neįdomi vieta netikėtai tapo ta, kuri atnešė bene įspūdingiausius kadrus.
Ta upė A. Lauciui įsiminė ir dėl kito nuotykio – paskandinto fotoaparato. Vienas dalyvis pralėkdamas sukėlė didžiulę bangą ir aptaškė ne tik aplink buvusius žiūrovus, bet ir fotografą su visa įranga.
Fotoaparatas nebeveikė, tačiau lauke buvo apie 40 laipsnių šilumos, tad padėtas ant automobilio centrinės konsolės gana greitai išdžiuvo ir vėl puikiai veikė.
Technikai Dakare kenkia ir dulkės – jų, ypač dykumose, netrūksta. Tačiau A. Lauciaus sprendimas paprastas – kokybiška technika, kuri yra apsaugota nuo dulkių poveikio.
Kurs ir vaizdo siužetus
Kito projekto dalyvio Mindaugo Plukio kuprinėje įrangos kiekis – ne ką mažesnis. Čia taip pat rado vietą stabilizatoriai, krovikliai, baterijos ir įvairi filmavimo įranga.
„Andrius užsiims profesionalių nuotraukų gamyba, o mano darbas – filmuoti Dakaro gerbėjų, mechanikų ir kitų su šiuo sportu susijusių žmonių gyvenimą.
Todėl prioritetas – lengva, mažai vietos užimanti įranga, fiksuojanti kokybišką vaizdą. Tačiau kiekvieną kartą paliekant automobilį reikės galvoti, ką pasiimti – keli šimtai gramų kuprinėje nuėjus keliolika kilometrų labai jaučiasi“, – pasakojo M. Plukys.
Tačiau reikiamų daiktų atsirinkimas ar dešimtys per dieną nueitų kilometrų gali pasirodyti menkniekis lyginant su kokybiško interneto paieška.
A. Laucius pamena, kad 2017-ųjų sausį ralyje norint išsiųsti kelias nuotraukas kartais tekdavo nuvažiuoti 150 kilometrų.
Persiųsti vaizdo siužetus bus dar sudėtingiau, tad projekto #iGo2Dakar dalyvių sunkiausia užduotis laukia jau Pietų Amerikoje ir ji kartosis kasdien – kaip rasti greitą internetą?
