Siekdama palengvinti šiuos galvosūkius Benedikto Vanago žiniasklaidos komanda siūlo pasiklausyti Vytauto Obuolevičiaus – iš visų įmanomų pusių dykumų maratoną pažinusio ir vienintelio pergalės šampano Dakare ragavusio lietuvio – minčių.
Nuo 2002-ųjų „Volkswagen“ komandoje dirbantis V. Obuolevičius buvo vienas iš 15 inžinierių komandos narių, sukūrusių kovoms Dakare skirtus „Volkswagen Race Touareg“ visureigius.
2010 metais lietuvis padėjo Dakaro finišą Buenos Airėse pirmajam pasiekti legendiniam ralio meistrui Carlosui Sainzui. Lenktynėse jis prižiūrėjo ispano automobilį.
Ženklus lietuvio indėlis
Klausiamas apie karjeros pradžią mažakalbis vaikinukas šypsojosi ir sakė, kad tiesiog reikiamu metu atsidūrė reikiamoje vietoje.
„Berods 2000 metais vienas bičiulis mane pakvietė padirbėti Belgijoje – pagelbėti šios šalies lenktynių komandos „RV Racing“ mechanikams.
Tuomet „Audi A4 STW“ automobiliais dalyvavome Prancūzijos ir Belgijos žiedinių lenktynių čempionatuose. Matyt, mano darbas belgams patiko, todėl komandos savininkas Rene Verbistas pasiūlė nuolatinį darbą.
Ilgesniam laikui apsistojus Belgijoje netrukus teko padirbėti su vienu tenykščiu lenktynininku S. Henrardu, kuris „Dakaro“ lenktynėms ruošė bagį su „Volkswagen“ 1,9 litro dyzeliniu varikliu.
Kadangi tokius pat motorus į savus bagius po metų nusprendė montuoti gamyklinė „Volkswagen Racing“ komanda, sulaukiau kvietimo prisidėti prie šio projekto.
Mums visai neprastai pasisekė – du iš trijų galiniais ratais varomų „Tarek“ bagių 2003 metais pasiekė Dakaro finišą, o būsimame maratone vokiečiai užsimojo startuoti su „Touareg“ visureigiais.
Rugpjūtį su kolegomis belgais persikraustėm į Volfsburgą ir per keturis mėnesius surinkome du visureigius. Tiksliau konstruktorių vizijas iš kompiuterio ekrano perkėlėme į realybę.
Nors tuo metu atrodė, kad neprastai žinom, ko reikia Dakare, pirmasis maratonas su „Race Touareg“ buvo pasiutusiai sudėtingas: daug kas lūžo, gedo, todėl dirbome dieną ir naktį.
Po to kasmet visureigiai buvo vis tobulinami, gerinami, komanda iš tiesų perprato, kas lemia gerą rezultatą. „Volkswagen“ pergalę čia pasiekė šeštuoju bandymu ir triumfavo trejus metus iš eilės“, – prisiminė V. Obuolevičius.
Galimybes vertina realistiškai
2011 metais „Volkswagen“ pakoregavo automobilių sporto programą ir lenktynes bekele iškeitė į klasikinį ralį, o dar vėliau – milžiniško populiarumo sulaukusį ralio kroso pasaulio čempionatą.
Nors drauge pasikeitė ir V. Obuolevičiaus darbo komandiruočių maršrutai, 2014-aisiais vilnietis pasiekė Dakaro finišą sėdėdamas šturmano krėsle greta Antano Juknevičiaus.
Be abejonės, jis kasmet atidžiai seka, kaip Dakare sekasi visiems Lietuvos pilotams.
Klausiamas, ar mūsiškės komandos yra subrendusios pergalėms Dakare ar bent jau finišui pirmajame dešimtuke, V. Obuolevičius prisipažįsta esąs realistas.
„Žinoma, kad potencialo kautis su lyderiais mūsų vyrai turi. Tiek Benediktas, tiek Antanas jau sukaupę daug pačios įvairiausios patirties.
Nuo nesėkmių ir neprognozuojamų gedimų Dakare nėra apsaugotas niekas, todėl lyderių grupėje įmanomos visos – net ir labai netikėtos – rikiuotės.
Visgi, su visa derama pagarba Lietuvos komandoms, reikia pripažinti, kad techninėse sporto šakose „geležis“ yra esminis veiksnys, lemiantis rezultatą.
Didelius biudžetus turinčios gamintojų komandos gali išbandyti visus techninius sprendimus, o lenktynių metu keisti didžiausias apkrovas gaunančias detales.
Natūralu, kad jų šansai kautis dėl vietos ant nugalėtojų pakylos nepalyginamai didesni“, – konstatuoja V. Obuolevičius.
Paneigė gajų mitą
„Volkswagen Motorsport“ komandos atstovo teigimu, neturint pakankamo atsarginių detalių kiekio, pilotai priversti tausoti techniką ir važiuoti taip, kad ji laikytų ne vieną greičio ruožą, bet dvi ar tris lenktynių dienas, o dar geriau – išlaikytų iki didžiosios Dakaro pertraukos.
Jei šias tiesas ignoruosi, greitas būsi labai trumpai ir greičiausiai nepasieksi finišo.
V. Obuolevičius teiginius, esą Dakare gamyklinės komandos per naktį perrenka visą automobilį, vadina mitu. Anot jo, kasdien išimami, apžiūrimi ir tik esat poreikiui keičiami pusašiai, guoliai bei amortizatoriai.
Tas pats su šarnyrais bei vairo traukėmis – šie dalykai keičiami tik užfiksavus klibėjimą. Lenktynių pusiaukelėje per poilsio dieną, paprastai pakeičiama pavarų dėže ir pusašiai, net jei lig tol šie mechanizmai veikė nepriekaištingai.
Vienintelis dalykas, kurį gamyklinių komandų pilotai kasdien gauna naują – tai padangos.
„Paprastai prie vieno gamyklinės komandos bolido dirba trys-penki mechanikai bei kompiuterinės įrangos specialistas.
Kiekvienas mechanikas atsakingas už savo automobilio dalį. Tarkim, kai „Volkswagen“ startavo Dakare, aš trejus metus buvau atsakingas už C. Sainzo visureigio priekinę kairę pusę.
Jeigu mano pusėje problemų nebūdavo, eidavau padėti kolegoms.
Vyresnysis automobilio mechanikas viską apžiūri, įvertina. Jis paprastai atsakingas už variklį“, – apie Dakaro užkulisius pasakojo V. Obuolevičius.
Vytautas atkreipė dėmesį į dar vieną svarbų dalyką – gamyklinių komandų pilotai per sezoną startuoja visoje eilėje pasaulio ralio taurės etapų ir sportiniu režimu įveikia tūkstančius kilometrų, todėl būna suaugę su automobiliu.
Prie nuolat palaikomos geros sportinės formos dar galima pridėti ir išsiugdomą gebėjimą tiksliau „skaityti“ bekelės reljefą, atpažinti pavojingas vietas ir t. t.
