Viena iš temų – sunkvežimiai, kurie lenktynių įskaitoje nesivaržo.
Stebina „Peugeot“ komanda
Tokią prabangą sau leisti gali nedaugelis komandų – privačios komandos, turinčios po vieną ar du lenktynininkus, apie trasoje važiuojančius techninės pagalbos sunkvežimius gali tik svajoti.
Tačiau gamyklinės, savo gretose turinčios tris ir daugiau ekipažų, sau leidžia kur kas daugiau. Lietuviams didelį įspūdį paliko „Peugeot“ komanda, kurios lenktynininkai dominavo Dakare 2016 ir 2017 metais.
„Peugeot“ komanda tarp bivuakų keliauja keliolika „Traveller“ mikroautobusų, keliais detalių pilnais sunkvežimiais ir kemperiais.
Kiekvienas lenktynininkas turi po atskirą namelį ant ratų, kuris yra tarsi viešbučio kambarys, ir miega atskirai nuo visų“, – pirmųjų dienų įspūdžius pasakojo A. Laucius.
Keturiems komandos automobiliams skirta šimtai detalių – vien atsarginių ratų yra 360. Iš jų būtų galima sudėti ne vieną Dakaro raliui skirtą „Peugeot“ – komandai tam trūksta tik atsarginių rėmų ir variklių.
Rėmo keitimas yra draudžiamas, o už variklio pakeitimą skiriama kelių dešimčių valandų bauda, kuri reiškia, kad būtų laidojamos bet kokios pretenzijos į aukštą rezultatą. Todėl stiprios komandos taupo svorį ir papildomų variklių net neima.
Atsargines dalis daugelio komandų atstovai gabena sunkvežimiais, kursuojančiais iš vieno bivuako į kitą.
Tačiau greičiausios ir gausiausios komandos sau leidžia dalį detalių gabenti lenktynių trasoje ir, jeigu prireiktų, pagelbėti sugedusiems savo ekipažams.
„Pavyzdžiui, „Peugeot“ tentais apkabinėtas sunkvežimis važiuoja trasoje, bet nelenktyniauja dėl pozicijų.
Jis tik gabena daugybę atsarginių „Peugeot“ detalių, o kabinoje sėdi geriausi mechanikai, galintys greitai padėti nutikus nelaimei trasoje“, – sakė A. Laucius.
Sunkvežimiai – dėl taisyklių
Dakaro ralio taisyklėse numatyta, kad dalyviams draudžiama gauti pagalbą iš šalies: padėti sugedusiam ekipažui gali tik kitas Dakaro ralio dalyvis.
Organizatoriai kiek pro pirštus žiūri į šios taisyklės taikymą rikiuotės gale esantiems ekipažams, tačiau lyderiai jos laikytis privalo griežtai.
Todėl dėl aukščiausių pozicijų kovojančios komandos, be automobilių ekipažų, registruoja ir vieną sunkvežimį.
Jo pareiga – važiuoti kuo arčiau lėčiausio komandos automobilio ir sustoti padėti, jeigu to prireiktų. Pavyzdžiui, duoti atsarginių detalių ar kažką suremontuoti.
„Sunkvežimių įskaitoje važiuoja virš 30 ekipažų, bet reali kova vyksta gal tarp 20. Likusiųjų užduotis – ne užimti kuo geresnę vietą, bet teikti pagalbą komandos automobiliams“, – pasakojo M. Plukys.
Jis juokavo, kad sunkvežimiai lyderiams pagalbą vis tik suteikia gana retai. Jų automobiliai būna puikiai paruošiami prieš kiekvieną etapą ir, kone perrenkami iš naujo, tad tikimybė kažkam sugesti – itin maža.
O vairuotojai dideles klaidas padaro itin retai. Tačiau kai tokią padaro, Dakaras paprastai baigiasi ir joks technikų sunkvežimis nebegelbėja.
Geriausias pavyzdys – pirmame greičio ruože ketvirtą vietą užėmęs Bryce‘as Menziesas, antrame nuvažiavęs vos 6 kilometrus.
Jis nepatikėjo organizatorių pateiktoje kelio knygoje dviem šauktukais pažymėtu pavojingu tramplinu – amerikiečiui pasirodė, kad tai tik nedidelis pakilimas. Taip nebuvo – pašokęs į orą, B. Menzieso vairuojamas dviem ratais varomas „Mini“ keletą kartų vertėsi per priekį.
M. Plukys priminė, kad net ir be pagalbos savo komandai sunkvežimių ekipažai turi ką veikti. Juk jeigu kitiems komandos nariams sekasi gerai, jie taip pat gali pasivaržyti – žinoma, pernelyg nerizikuodami.
Jų tikslas – atvažiuoti iki finišo. Tačiau taip galima užimti visai neblogą pozicija – pavyzdžiui, pagalbinis „Astana Racing“ komandos iš Kazachstano sunkvežimis po trijų etapų užima 13-ą vietą.
Kita sunkvežimių ekipažų veikla, jeigu jų komandoms sekasi gerai – pagalba kitiems dalyviams.
Projekto dalyvis priminė, kad 2017-ųjų Dakaro ralyje pro šalį važiavęs „Toyota“ komandos pagalbinis sunkvežimis pagelbėjo Benediktui Vanagui, kurio „Toyota Hilux“ sugedo – davė reikiamas detales bei papasakojo apie remontą.
Tiesa, tai lenktynininko neišgelbėjo – Dakaras tą dieną jam baigėsi.
