Tokių ir panašių istorijų iš yra tekę girdėti visiems, kurie nors kiek domisi Dakaru. Jų klausydamas galėtum pagalvoti, kad Dakaras – itin nesaugi vieta. Tačiau ar taip yra iš tiesų?
Kalbant apie saugumą ralio maratone, reikia suprasti keletą dalykų.
Pirmasis – Dakaro organizatoriai tikrai imasi visų priemonių, kad lenktynių dalyviai būtų saugūs ir apsaugoti.
Saugumo Dakare užtikrinimo priemonės:
- Visiškai aptvertas Dakaro bivuakas ir įvažiavimo bei išvažiavimo kontrolė
Dianos Gedeikytės-Jakutienės nuotr.
Pilotai bei šturmanai ant riešų turi specialias apyrankes, o likę komandos nariai – plastikinius ant kaklo kabinamus leidimus.
Įvažiuojant ir išvažiuojant privaloma juos parodyti apsaugos darbuotojams. Tokiu būdu organizatoriai ralio dalyvius stengiasi apsaugoti nuo pašalinių lankytojų. Neturi leidimo – lieki už bivuako tvoros.
- Kiekviename bivuake yra puikiai aprūpintas medicinos centras
Jis kitaip dar vadinamas lauko ligonine. Sutrikus sveikatai bet kuris bivuako gyventojas gali čia kreiptis pagalbos. Patys Dakaro organizatoriai skelbia, kad renginio metu jų dalyviu sveikata rūpinasi 60 tam skirtų specialistų.
Lenktynių metu ekipažus prižiūri ir sužeistųjų gabenimui pritaikyti malūnsparniai. Jų šonuose yra prikabintus specialius laikiklius kūnui įdėti. 10 medicininę įrangą turinčių transporto priemonių visada yra paruoštos.
- Bivuakų gaisrininkai, vadinamieji bomberos
Dianos Gedeikytės-Jakutienės nuotr.
Pastarieji visada yra pasiruošę gelbėti degančiuosius, tačiau džiugu, kad to dažnai daryti nereikia, ypač bivuake.
Jie kitaip palengvina čia dalyvių gyvenimą – pripildo komandų techninio aptarnavimo automobilių vandens rezervuarus.
- Specialūs prietaisai automobiliuose
Dianos Gedeikytės-Jakutienės nuotr.
Kadangi Dakaro dalyviai, kaip tikras čigonų taboras, kasdien keliauja iš vieno bivuako į kitą, pervažiavimo keliuose dėl to ypač suaktyvėja eismas.
Kol lenktynininkai lekia greičio ruožais, palaikymo komandos keliauja įprastais keliais. Kuo intensyvesnis eismas, tuo didesnė tikimybė nutikti nelaimingam atsitikimui.
Tai suprasdami, Dakaro organizatoriai į kiekvieną komandos automobilį instaliuoja specialius prietaisus. Juose nurodomi maršrutai tarp stovyklų, fiksuojamas ir ribojamas maksimalus važiavimo greitis. Už greičio viršijimą komandoms skiriamos baudos.
Prietaisus taip pat gauna ir kai kurie žiniasklaidos ekipažai. Paspaudus mygtuką galima išsikviesti techninę arba medicininę pagalbą.
- Policija ir kareiviai
Dianos Gedeikytės-Jakutienės nuotr.
Organizatoriai deklaruoja, kad renginio saugumu rūpinasi 20 tūkst. pareigūnų.
- Specialios žiūrovų zonos, į kurias kviečiami Dakaro aistruoliai
Dianos Gedeikytės-Jakutienės nuotr.
Jos įrengtos taip, kad lekiantys lenktyniniai automobiliai nepakenktų įsiaudrinusiems žiūrovams.
Antra taisyklė – kiekvienas Dakaro ralio dalyvis privalo pats rūpintis savimi. Vardan saugumo organizatoriai padaro viską, ką gali, bet tai ir paties žmogaus rankose.
Asmeninius brangius daiktus privalai saugoti, nepalikti jų be priežiūros ir visada rakinti automobilius.
Daugelio komandų stovyklos yra atviros, todėl kažkas iš bivuako gyventojų turi galimybę nepastebimai užsukti į svečius.
Važiuodami bendrojo naudojimo keliais visi dalyviai privalo laikytis kelių eismo taisyklių.
Žiniasklaidos atstovai, kurie renkasi ne specialiose žiūrovų zonose, o greičio ruožus stebi kažkur kitur, privalo būti itin atsargūs.