Koks šiuolaikinis žmogus kelioms savaitėms savo noru išjungtų mobilųjį, naudotųsi ne tik išmaniuoju, bet ir mygtukiniu telefonu, nuspręstų, kad pagalba jam vis tiek nepadės, tad į pavojingą trasą leistųsi be jokios ryšio priemonės?
Motociklininkas Balys Bardauskas Dakaro ralio finišą ir pasiekė pirmiausia dėl to, kad į visas problemas žvelgė su lengva ironija: kai būdavo labai sunku, pasikalbėdavo su savimi ir važiuodavo pirmyn. Net 10 įveiktų metrų jis jau laikė savo pergale.
Jam viskas – lyg žaidimas. Arba nuotykis. „Kartą nugriuvau iš nuovargio“. (- Kaip nugriuvote?) „Na, buvau labai pavargęs. Miego norėjau. Tai taip ir sudribau. Komandos draugas įmetė į palapinę“.
– Girdėjau, amerikietis motociklininkas dėkojo jums už savo Dakaro medalį.
– „Sustojau prie sulūžusio. Prašo: „Patempk“. Sakau: „Kai pastarąjį kartą tempiau, mano motociklas užsidegė“. Tačiau negi paliksi žmogų, užsikabinau virvę, ji nuolat trūkinėjo, bet tempiau“.
(- Stop, stop – motociklas ką? Užsidegė?!) – „Na, buvo toks reikalas praėjusiame Dakare“.
„Haliucinacijų buvo?“ – klausiu. „Na, ne tokių didelių. Pasitaikė, kad abiem akimis du kelius matau. Kairę užmerkiu – kelias tik vienas“.
Tokių istorijų – lyg žirnių, belieka jas išlukštenti. Nes 40-mečiui B.Bardauskui viskas taip kažkaip – buvo, bet negi čia kas tokio ypatingo?
Lūžusiom rankom Dakarą šturmavęs motociklininkas grįžta atgal
Lemtinga pažintis
Svajonę įveikti Dakaro ralį Balys puoselėjo daugiau kaip dešimtmetį. Nuo tada, kai grįžęs iš JAV, kur trejus metus Čikagoje dirbo taksi vairuotoju, pasikalbėjo su šiame ralyje jau važiavusiu Aurelijumi Petraičiu.
„Kokios sunkiausios varžybos pasaulyje?“ – paklausė B.Bardauskas. „Dakaras“, – nesudvejojo A.Petraitis ir įžiebė Baliui tikslą.
2009 metais B.Bardauskas jau startavo Dakaro ralyje. Tuomet, trečiajame etape nesėkmingai kritęs, Balys susilaužė abi rankas, bet, padedamas vaistų ir adrenalino, iki septintojo etapo dar važiavo toliau.
Gal ir nebūtų sustojęs, tačiau tęsti Dakaro nebeleido organizatoriai – kairioji lietuvio ranka buvo sutinusi taip, kad buvo neįmanoma užmauti pirštinės.
Tą Dakarą B.Bardauskui iki šiol primena rankos. Kairysis riešas buvo pažeistas visam gyvenimui – judesys juo yra ribotas. „Normaliai nebesilanksto“, – šypteli motociklininkas, rodydamas menką judesio amplitudę.
Siekti tikslo B.Bardauskui nesutrukdė nei skausminga ankstesnio Dakaro ralio patirtis, nei dar vienas itin skausmingas nuotykis rengiantis šiam Dakarui – vykdydamas organizatorių reikalavimą baigti bent vienas varžybas, Balys pernai startavo Sardinijos ralyje.
Ten su motociklu krito nuo skardžio, tačiau lenktynes vis tiek baigė.
„Taip, tai buvo pavojinga situacija, buvau visas mėlynas, bet ką padarysi“, – vėl apie šią istoriją pasakojo lyg tarp kitko.
Dakaro patirtis ir ateities svajonės – iš B.Bardausko lūpų.
Haliucinacijos. Žinau, kad motociklininkai Dakare jų patiria. Man buvo taip: žiūriu abiem akimis, matau du kelius. Užmerkiu kairę akį – kelias tik vienas.
Keletą dienų taip ir važiavau vieną akį vis užmerkdamas. Bet šiaip stengiausi išlaikyti blaivią galvą – norėjau būtinai finišuoti, tad po truputį stūmiausi pirmyn.
Neįsileisdavau į galvą kvailų minčių. Važiuoju, daineles galvoje dainuoju, nes burna smėlio pilna.
Klimatas. Anksčiau aukštikalnės manęs neveikdavo, o šįkart jutau jų poveikį. Ir temperatūros skirtumas labai veikė. Mano kostiumas – atsparus vėjui ir šalčiui, bet po valandos ar dviejų tapdavo ir perpučiamas, ir sulytas.
Kai ryte startuodavau, būdavo apie 5 laipsnius šilumos. Aukštikalnėse dar ir lydavo. Sušaldavau akimirksniu.
Rankos būdavo net juodos nuo šalčio. Dar Lietuvoje įsigijau neva labai geras, nuo šalčio saugančias pirštines. Tai jos buvo niekam nereikalingos.
Kai supratau, kad nebegaliu toliau važiuoti, pradėjau ieškoti, ką ant rankų užsidėti. Pamačiau vyrą ant motorolerio su didelėmis pirštinėmis. Susistabdžiau, daviau 10 eurų ir dukart nusifotografavau. Taip įsigijau slidininko pirštines ir dvi paras su jomis važiavau.
Įdienojus oras įkaisdavo. Tada saulė, jei tik pagaudavo kokį nepridengtą lopinėlį odos, nudegindavo akimirksniu.
Atstumas. Aukštikalnėse visai nedirbo motociklo variklis. Galvojau, kad subyrėjo greičių dėžė. Patikrinau – visos pavaros yra.
Bet prie išretėjusio oro variklis netraukė – iš vietos negali išjudinti. Apsukoms dirba, bet, kad pagautų apsukas, reikia, kad ratai suktųsi.
Tai šiaip ne taip užriedu ant kalnelio, sustoju, dešimt įkvėpimų padarau ir važiuoju ant kito kalnelio. Taip nuo vieno ant kito. Pažiūriu – tik 2 km įveikiau, o dar 240 liko iki pirmojo greičio ruožo pabaigos.
Po to – dar antras greičio ruožas. Morališkai sunku buvo, kai jau po dviejų kilometrų važiuoti negali, o dar keli šimtai liko. Bet sau sakydavau: ir 10 metrų atstumas. Taip po truputį ir yriausi.
Apsipildavau prakaitu, kvėpuoti nėra kuo. Prakaitas per akis bėga, nusiimi akinius, vis tiek važiuoti negali – smėlis į akis lenda.
Šiemet pirmą kartą motociklininkams buvo du maratono etapai. Vieną antrąją greičio ruožo dalį atšaukė, bet turėjome 700 km pervažiavimo.
Taškus vis tiek reikėjo rinkti, tad teko važiuoti zigzagais. Laiko pagerinti negalėjai, bet galėjai prisirinkti baudų.
Trasoje. Važiuodavau vidutiniškai 16-18 valandų per parą. Pasitaikė, kad grįžau pirmą nakties, o 5 ryto jau reikėjo važiuoti į startą.
Buvo dvylikta ar trylikta diena, kai trasoje buvo tikrai sunku. Grįžau, rengiausi eiti miegoti, bet bestovėdamas nukritau. Komandos draugas pakėlė ir įmetė į palapinę.
Skrydžiai. Važiavau protingai. Stengdavausi važiuoti ne vėžėmis, o šalia. Labai daug galvodavau – ar čia pasukti, ar per viršų pravažiuoti, laikydavausi legendos, bet ne aklai.
Stumti motociklo nereikėjo, tik pakelti nukritusį. Labai sunku. Motociklas sveria apie 200 kg. Motociklas įklimpęs smėlyje, pats klimpsti, tad būdavo reikalų. Kai kurie mano draugai fiziškai nepakeldavo – atrodo, stiprūs vyrai, bet tik rankomis mosikuoja, nepakelia.
Per dieną griūdavau 10-20 kartų. Pavyzdžiui, kokia įkalnė. Užvažiuoji, o ten – krūmai ir fiziškai nebenulaikai motociklo. Nukrisdavau, pasikeldavau motociklą, nusiimdavau akinius, atsipūsdavau ir po truputį pradėdavau važiuoti.
Pasitaikė tikrai nemalonių situacijų. Pavyzdžiui, važiuoju palei vėžes, stebiu kelio knygą, aplinką. Tuo metu priartėjau prie posūkio, stabdžiau ir žiūriu – stoviu ant bedugnės krašto. Galvoju, patrauksiu į save motociklą.
Jis – nė iš vietos. Priekinis ratas – 5 cm nuo skardžio krašto, galinis, atrodo, jau turi kristi. Užvedžiau motociklą, tyliai tyliai ir šonu nuvažiavau.
O Sardinijos kalnuose taip ir nuvirtau. Kritau, o motociklas – paskui mane. Buvau visas mėlynas.
Kita situacija – su vandens išgrauža. Važiavau greitai, kai staiga pastebėjau griovį. Stabdydamas būčiau virtęs. Tad sumažinau pavarą, dar padidinau greitį ir šokau. Sėkmingai.
Daug kartų skridau per vairą. Priekinis ratas blokuojasi – važiuoji greitai, peršoki per keterą, ratas kažkur neužkabina, sminga į klampų smėlį ir skrendi. Skridau gal 10 kartų.
Buvo situacija, kai kaliau į duobę ir laikas tarsi sustojo. Maniau, kad lūžo abi rankos. Motociklas užgeso, laikausi įsikibęs į vairą ir galvoju: dabar tai jau viskas. Laukiu skausmo. Pradėjau judinti pirštus – juda ir skausmo nėra.
Pradedu važiuoti – amortizatorių nebėra. Buvo gal 80 km iki finišo likę. Tada prasidėjo akmenuotas kelias, amortizatorių nėra, motociklas nesivaldo. Pradėjau skaičiuoti: čia Vievis, Elektrėnai, artėju, artėju. Taip po atkarpą ir atvažiavau.
Stogas. Neturėjau kritinių situacijų, kad jau visai nebegaliu. Bet mačiau, kaip vyrai verkia, grįžę po maratono dienos vienas kitą sveikina su ašaromis akyse: „Mes tai padarėme, mes įveikėme“. O dar šešios dienos iki finišo.
Mačiau, kaip patys „nusiima nuo lenktynių“. Motociklas sveikas, jis sveikas, o „nusiima“. Žinau žmogų, kuris su bagiu važiavo ir „nusiėmė“ paskutinę dieną. Ryte atsikėlė ir sako: „Nebevažiuoju“.
Daug kam „stogas važiavo“. Per maratono etapą buvome uždaryti parke. Sėdi vyrai valgykloje, braižo kelio knygas ir niekas nevalgo, nes valgyti nebegali – nuo išsekimo negali kąsnio praryti: skrandis susitraukęs, nervai, įtampa, adrenalinas.
Motociklas. Vairavau „KTM 40 Rally Replica“ motociklą. Turėjau prancūzų komandoje dirbantį mechaniką.
Kadangi mano biudžetas buvo ribotas, neturėjau galimybės nusipirkti dalių iš KTM parduotuvės. Turėjau važiuoti taip, kad neprisidaryčiau problemų. Ir neprisidariau. Per visą ralį pakeičiau amortizatorių riebokšlius ir dvi sankabos rankenėles.
Meistras sakė, kad malonu su manimi dirbti. Mano motociklas – net nesubraižytas. O kolegoms keitė viską – net benzino bakus pramušdavo. Man meistras pakeisdavo filtrus ir tepalus.
Visi kasdien keitėsi padangas. Aš šešias turėjau, tai tiek ir užteko visam Dakarui.
Net nežinau, koks tiksliai buvo mano biudžetas. Jei lietuvių automobilių vairuotojų – apie 300 tūkst. eurų, tai mano bent triskart mažesnis.
Komanda. Turėjau palaikymo komandą, tačiau jai iškart pasakiau: jūs mėgaukitės vaizdais ir pačiu Dakaru, o į mano reikalus ralyje nesikiškite. Jūs man niekuo padėti negalėsite, tik nervus susigadinsime.
Tad į trasą net neimdavau palydovinio telefono. Kas iš jo? Na, įsivaizduokite, sulūžtu dykumoje, skambinu komandai, ji bando padėti. O kuo ji man padės?
Buvau įsitikinęs, kad, jei reikės pagalbos, pats jos susirasiu.
Pagalba. Pačiam teko kitus gelbėti. Visus veikė nuovargis. Tad nuolat drąsindavau: tu labai gerai važiuoji, tau nedaug liko. Vienam pažįstamam prancūzui kelias dienas kaliau: tu gali. Tu gali. Bet jis galiausiai apsiverkė kaip vaikas ir sako: „Nebegaliu“.
Amerikietis antrą dieną sulūžo. Sustojau: ne kas antrą dieną baigti ralį. O jis: „Aš visus stabdau, man niekas nestoja. Gal gali patempti?“.
Sakau: 2009 metais antrą dieną tempiau motociklą, tai jis užsidegė. Bet kabink.
2009 m. tempiau kitą motociklą ir nuo dulkių užsikišo alsuoklis. Susikaupė benzino garai ir motociklas pradėjo degti atvira liepsna. Tas, kurį tempiau, patyręs motociklininkas. Apvertė mano motociklą ant kito šono, įkišo ranką, užsuko benzino čiaupą ir taip užgesino.
Amerikietį šiemet nutempiau iki kopų, ten suradome pagalbą ir jis pasiekė finišą. Vėliau daug kartų man dėkojo.
Šiame Dakare kam reikėdavo pagalbos, prie to ir stodavau.
O prie manęs kartą sustojo keturratininkas Marcosas Lopezas iš Argentinos. Nukritau, jis privažiavo, pakėlė motociklą.
Lūžiai. 2009 metų Dakare kelis etapus važiavau lūžusiom rankom. Kaip tai įmanoma? Gauni labai daug adrenalino ir jis veikia. Dar vaistų išgerdavau.
Sutrupėjo kairiojo riešo laivakaulis ir dešinysis rankos nykštys. Maniau, kad lūžo tik kairė, o kai padarė rentgeną, pamatė, kad lūžo abi rankos. Man jau antrą dieną pasakė nevažiuoti, o aš vis dar ratais vaikščiojau.
O septintą dieną, kai važiavau į poilsio dieną, Andų kalnuose muitininkai jau žinojo: „Tavęs ten laukia, važiuoti nebeleis“.
Nebekartočiau to. Šiemet buvau pasakęs: Jei kas nutiks, iškart „nusiimsiu“. Tąsyk sužalojau ranką visam gyvenimui – ties riešu ji pilnai nesilanksto.
Sūnus. Važiavau dėl sūnaus. Mano komanda taip ir vadinosi: „Už Perkūną“. Perkūnui dabar – 8 mėnesiai. Grįžau – labai paaugęs.
Kol buvau Dakare, su šeima beveik nebendravau. Savo mobilųjį kaip išjungiau nuvykęs, taip įsijungiau tik grįžęs į Lietuvą.
Svajonė. Norėčiau suburti trijų pajėgių motociklininkų komandą, kuri važiuotų Dakare. Jau ne dėl finišo, o dėl rezultato.
Pavadinčiau ją „Lietuvėle“. Ne dėl to, kad garsintume Lietuvą. Kur ją garsintume – Bolivijos kalnuose? Lietuvos vardą garsinti reikia Lietuvoje, patriotizmą žmonėms skiepyti, o ne Argentinoje ar Bolivijoje. Man tiesiog gražus šis pavadinimas.
Norėčiau, kad į Dakarą išvažiuotų trys pajėgūs sportininkai. Jie jau turėtų garantuotą pagalbą vienas kitam. Pristatymas būtų kitoks. Būčiau kaip komandos vadovas. Patirtis, kurią turiu, neįkainojama.
Visi motociklininkai, su kuriais pakalbu, nori važiuoti į Dakarą. Bet kaip pasiruošti Dakarui, informacijos nėra.
Aš Dakare ne tik važiavau – ėjau pas rimtus sportininkus, domėjausi mityba, jie rodydavo, kaip ruošia maistą, ką daro, kokia apranga, kur miega. Turėjau tikslą surinkti kuo daugiau informacijos, reikalingos norint finišuoti.
Bendravau su žymiais motociklininkais, visi sutiko atvažiuoti pas mus į varžybas. Gal pabandysime motociklizmą iš Pabradės miškų į viršų pakelti.
Dabar visi lenktyniauja dėl kažkokios vazelės, visi skundžiasi, kad nėra pinigų, bet per sezoną išleidžia tiek, kad galėtų išvažiuoti į rimtas varžybas – Italiją, Tunisą, Maroką. Lygis kitas ir akiratis prasiplečia.
Pradžia. 1989 metais jau turėjau mopedą. Per Vilniaus „Žalgirio“ futbolo komandos rungtynes vyko loterija ir kažkas laimėjo mopedą. Laimėtojas bandė jį parduoti už 300 rublių, bet niekas nenupirko. O aš tėčiui tampiau už rankos, kad turime grįžti su mopedu. Tėtis susimetė su bendradarbiais ir taip gavau mopedą.
Augau Vilniuje. Kieme berniukai arba turėjo pravardę, arba vairavo „Jawa“. Kieme buvo vienas motociklas, kurį taisėme visi.
Prisimenu pirmąjį baikerių suvažiavimą, kai visas rajonas ruošėsi į jį važiuoti vienu „Minsk“. Vienas mokėjo grandinę paveržti, kitas – žvakę išsukti, trečias – dar kažką.
Buvau gal 14 metų, kai išvažiavome į tą suvažiavimą, kuris turėjo vykti Antakalnio gale, degalinėje. Nuvažiavome nuo Fabijoniškių iki Baltupių ir sulūžome – trūko grandinė.
Buvau vienas pirmųjų Vilniuje, įsigijęs „britvą“. Man buvo gal 16 metų, kai nusipirkau „Yamaha“. Ir pats pinigų turėjau – spekuliacijos laikai buvo, ir tėvai kažkiek pridėjo. Vienais metais baikerių suvažiavimo kolonos priekyje važiavau.
Niekada nepriklausiau jokiam baikerių judėjimui. Bet pravardę turėjau – seni draugai iki šiol Bardaku pavadina.
„Enduro“ motociklu pradėjau važiuoti 26 metų. Iki šios dienos turiu ir „britvą“. „Enduro“ nusipirkau, nes labai apranga patiko – kaip Naujametė eglutė: išpaišyta, žiba, šviečia.
O 28 metų išsirengiau į Dakarą. Paklausiau draugo, koks ralis pats rimčiausias. Pasakė, kad Dakaras. Taip ir užsimaniau.
Iš pradžių nuvažiavau į Portugaliją pažiūrėti, kaip tai vyksta, kaip atrodo technika. Pradėjau ruoštis – pasitreniravau Maroke, pamačiau kitą dangą: kopas, smėlį, akmenį. Pas mus to nėra.
Ten treneris pasakė, kad galiu važiuoti, nors iki tol buvau savamokslis.