Lenktynininkas sako, kad ralis jam įdomus dėl nežinomybės, kuri laukia už kiekvieno posūkio, o siekdamas puikių rezultatų jis niekada nevažiuoja „puse pedalo“ – visada siekia tik maksimumo.
Šis interviu – Lietuvos automobilių sporto iniciatyva, kuria siekiama supažindinti visuomenę su šalies sportininkais.
– Koks buvo jūsų kelias į automobilių sportą?
– Viskas prasidėjo nuo Kaišiadoryse įkurto Arūno Joniko „Lada“ klubo, kuriame nusprendžiau save išbandyti. Tuo metu, 2000 metais, entuziastų jame buvo tikrai daug, o tai ir įtraukė.
Mano pradžia buvo „žiguliukas“, o ralis tapo geru laiko praleidimo būdu. Dabar viskas – daug rimčiau.
– Kodėl iš daugelio sporto šakų pasirinkote būtent automobilių sportą?
– Esu bandęs plaukimą, bėgimą, dalyvavau lengvosios atletikos varžybose – buvo įdomu, bet vargu ar galima palyginti su tuo, ką jaučiu dalyvaudamas automobilių sporto varžybose. Jose – greitis, rizika, dinamika, nuolatinis ir įtemptas pasiruošimas. Visa tai man labai patinka!
Žinoma, kitų mano minėtų sporto šakų nenumetu į šalį. Jomis retkarčiais vis dar užsiiminėju dėl sveikatos ir geresnio fizinio pasiruošimo.
– Kuo, jūsų manymu, ralis išsiskiria iš kitų autosporto rūšių?
– Niekada nežinai, kas laukia už vieno ar kito posūkio, kada lis lietus, kada kelias bus ne toks geras ir jame pasitaikys duobė su akmeniu.
Visa tai labai įtraukia ir skatina siekti užsibrėžto tikslo – pristatyti automobilį į finišą.
Šis automobilių sportas reikalauja atkaklumo, šalto mąstymo, techninių žinių, gebėjimo išlaikyti vairavimo bei stenogramos skaitymo tikslumą.
Nepaprastai svarbus yra šturmano darbas, geras klimatas komandoje – įdirbis ir pasitikėjimas vienas kitu lemia malonumą dalyvauti varžybose ir gerus rezultatus.
– Esate apibūdinamas, kaip vienas greičiausių dviem varomaisiais ratais lenktyniaujančių ralio lenktynininkų – kiek laiko užtruko, kol tai pasiekėte?
– Tam prireikė labai daug laiko, taip pat pastangų ne tik greičio ruožuose, bet ir ieškant finansinių galimybių. Per beveik 18 metų, praleistų besidomint sportu, pastarieji 10 metų buvo patys geriausi – žengiau didžiausius žingsnius į priekį.
– Kaip ruošiatės varžyboms?
– Fizinis pasiruošimas varžyboms vyksta nuolatos – bėgioju, plaukioju ar užsiimu namų ruošos darbais – sniego kasimu, žolės pjovimu ir pan. Judu labai daug.
Lenktynėms labai reikalingas ir techninis pasiruošimas – automobilio patikra, surinkimas, testavimas, o viską darau tik aš vienas.
Laikui bėgant supratau, kad stiprios emocijos sėdint prie vairo nereikalingos.
Stengiuosi per daug savęs neapkrauti mintimis, nusiteikiu linksmai, pasitikiu savimi, o tada savaime atsiranda geras tempas ir drąsa.
– Iš sportininkų tenka girdėti, kad kiekvienas finišas varžybose jau yra laimėjimas. Sutinkate su šia mintimi?
– Iš dalies. Taip, finišas jau yra laimėjimas ir didelis džiaugsmas, bet kol aš pats nesu veteranas, trokštu pergalių ir stiprių įspūdžių.
Noriu iš kiekvieno kilometro gauti maksimumą ir jausti, kad viską padariau taip, kaip reikia.
– Kokius didžiausius savo pasiekimus galėtumėte įvardinti?
– 2015 metais lamėjau L7 klasėje, o dviem ratais varomų automobilių įskaitoje buvau antras – tai buvo mano tikslas, kurio siekiau labai ilgai.
Galima įvardinti ir ralius, kurie buvo mano sena svajonė. Pavyzdžiui, „Rally Saaremaa“ – ten įspūdingų rezultatų jame nepasiekiau, bet noriu grįžti vien dėl nuostabių greičio ruožų ir galimybės tobulėti.
– Su kokiais didžiausiais iššūkiais susiduriate?
– Pagrindiniai iššūkiai – finansiniai. Kai su jais daugiau ar mažiau susitvarkau, tada jau belieka džiaugtis galimybe dalyvauti varžybose ir kovoti dėl rezultatų.
– Koks jūs esate tada, kai važiuojate lenktynėse?
– Anksčiau būdavau vulgarus, neatsakingas vairuotojas, kuris mąsto tik apie pusę posūkio į priekį, dabar šiek tiek pasikeičiau – esu ramus, blaiviai galvojantis.
Trasoje stengiuosi mąstyti apie daugelį veiksnių, kurie gali mane atvesti prie finišo linijos ir tuo pačiu dar noriu gerai pasirodyti nesulaužydamas technikos bei važiuodamas kuo tiksliau. Kitu atveju ralis gali baigtis šalikelėje.
