Sportininkas pasidalino mintimis apie šio sporto populiarumą ir plačiau papasakojo apie tinkamą automobilį bei kitus šios sporto šakos niuansus.
Šonaslydis yra viena labiausiai populiarėjančių automobilių sporto šakų Lietuvoje.
Tačiau efektingas kontroliuojamas automobilio slydimas šonu ne visiems asocijuojasi su teigiamais dalykais. Neretai chuliganiškai gatvėje besielgiantis vairuotojas aplinkinių pakrikštijamas „drifteriu“.
„Reikia atskirti, kas yra chuliganiškas vairavimas, o kas – profesionalus sportas.
Profesionalūs sportininkai nėra kelių chuliganai ir visą savo entuziazmą jie išlieja trasoje.
Žinoma, kai kurie nedrausmingi vairuotojai yra lyginami su „drifteriais“, bet tai nėra gerai mūsų sportui“, – sako G. Mocekainis.
Įveikimo laikas – nesvarbus
Pagrindinė šonalysdžio taisyklė – automobilis turi slysti šonu. Kitaip nei daugelyje kitų automobilių sporto šakų, čia neskaičiuojamas trasos įveikimo laikas, tačiau vairuotojui teisėjai iškelia kitus tikslus, kuriuos jis turi įvykdyti.
„Driftas – tai automobilio valdymas jam slystant šonu. Vairuotojas pats inicijuoja automobilio slydimą ir turi važiuoti teisėjų nurodyta trajektorija.
Labai svarbu viso važiavimo metu išlaikyti vientisumą. Tai yra, automobilis negali išsitiesinti“, – paaiškina G. Mocekainis.
Tai efektinga sporto šaka, nes varikliai skleidžią garsų triukšmą, o automobiliui slystant šonu iš galinių padangų neretai veržiasi dūmai.
Kaip pastebi G. Mocekainis, šonaslydis labai dėkinga automobilių sporto šaka žiūrovams, nes visas veiksmas vyksta ganėtinai nedideliame plote, todėl žiūrovai gali matyti visą trasą.
Žinoma, slysti šonu yra viena, tačiau tai daryti poroje – tikras iššūkis.
Porinių važiavimų metu vienas automobilis važiuoja priekyje, o kitas seka iš paskos ir turi atkartoti pirmojo sportininko trajektoriją, išlaikyti greitį ir slydimo kampą.
Neretai automobiliai važiuoja taip arti vienas kito, kad liečiasi tarpusavyje.
Reikalauja paruošimo
Tarp šonaslydžio vairuotojų populiariausi BMW ir senesni dviduriai „Nissan“ markės automobiliai.
Taip yra todėl, kad jie turi galinę varančiąją ašį, o būtent tai ir yra pagrindinis reikalavimas, norint slysti šonu. Tačiau tai tik pradžia, nes automobilius reikia patobulinti.
„Šiame sporte yra naudojama galinio reduktoriaus blokiruotė. Tai reiškia, kad abu galiniai ratai vienu metu sukasi vienodu greičiu.
Važiuojant tokiu būdu, kai automobilis slysta šonu, vieno rato kelias yra ilgesnis, kitas – trumpesnis, todėl automatiškai ratai pradeda prasisukinėti, automobilis slysta ir taip užtikrinama jo kontrolė“, – pagrindinį šonaslydžio principą paaiškina G. Mocekainis.
Norint „driftinti“ efektingai ir efektyviai, reikia užtikrinti ne tik tinkamą galinių ratų prasisukimą, bet dėmesį atkreipti ir į kitus dalykus, kurie padeda valdyti automobilį.
„Pagrindiniai skirtumai yra blokuojamas reduktorius, padidintas ratų išsisukimas tam, kad galėtum slysti didesniu kampu ir gerokai didesnė galia.
Per kelis pastaruosius metus technika yra gerokai patobulėjusi, todėl vidutiniškai automobilis turi 500 AG, o patys galingiausi gali pasiekti ir 1000.
Palyginimui, standartiniame automobilyje būna nuo 100 iki 200 arklio galių“, – LRT radijo laidai „10–12“ pasakoja G. Mocekainis.
Šonaslydis ne tik efektingas, bet ir pavojingas sportas.
Automobiliai trasoje neretai šonu slysta didesniu nei 100 km/val. greičiu, o klaidų daro ir labiausiai patyrę sportininkai, todėl ruošiant automobilį svarbu ne tik prieš tai išvardintos modifikacijos, bet būtina pasirūpinti ir saugumu.
„Kaip ir bet kuris kitas sportinis automobilis, turi turėti homologuotus saugos lankus, atitinkančius tarptautinius standartus.
Jų suvirinimas, surinkimas ir pats metalas turi būti atitinkamo standarto. Taip pat turi būti homologuota sportinė sėdynė ir saugos diržai“, – dėsto G. Mocekainis.
