Sportininkas pasakoja, kad siekdamas rezultatų jdidžiausią dėmesį skiria psichologiniam pasiruošimui, stengiasi nepasiduoti aplinkinių kalboms ir koncentruojasi į save bei laukiantį pasirodymą.
A. Vašneklis papasakojo, kaip jam klostėsi paskutinis sezonas.
– Nuo ko prasidėjo jūsų karjera automobilių sporte?
– Automobiliai traukė nuo pat mažens. Tikriausiai, dėl to, kad augau aplinkoje, kurioje buvo daug technikos, o tėvai itin dažnai vesdavosi mane į įvairias varžybas.
Kai paaugau supratau, kad noriu save kažkur išreikšti, o autosportas tam puikiai tiko. Pradėjau dalyvauti vietinėse slalomo varžybose, bet laikui einant norėjosi kažkokio įdomesnio sporto ir taip mano gyvenime atsirado šonaslydis.
Iš pradžių šis užsiėmimas buvo labiau mėgėjiškas, bet maždaug prieš 5 metus susirinkau automobilį, startavau „Pro“ lygoje ir važiuoju iki šiol.
– Turite nemažai patirties dirbdamas su automobilių technika. Ar šios žinios padeda, kai pats sėdate prie vairo?
– Visa automobilio valdymo patirtis ateina iš praktikos – aš jau labai daug metų vairuoju automobilį, tad čia tų techninių žinių reikia minimaliai. Tačiau jos labiausiai padeda tada, kuomet reikia priimti greitus sprendimus.
Pavyzdžiui, važiuojant varžybose sugęsta automobilis, o laikas tam gedimui sutvarkyti – labai ribotas, tuomet į pagalbą ateina visos techninės žinios, kurias esu sukaupęs.
– Kodėl iš daugelio autosporto šakų pasirinkote būtent šonaslydį?
– Prieš penkerius metus, kai pradėjau profesionaliai užsiiminėti automobilių sportu, tai dar buvo viena iš pigiausių autosporto šakų. Man tuomet tai buvo labai svarbus kriterijus.
Taip pat, šonaslydis – nenuobodi sporto šaka, ji įdomi tiek lenktynininkui, tiek varžybas stebinčiam žiūrovui.
Trasoje niekada nepravažiuosi taip pat, kiekvienas pasirodymas unikalus ir atnešantis vis kitokį jausmą.
– Kaip galėtumėte apibūdinti šios padėtį Lietuvoje bei Didžiojoje Britanijoje, kurioje gyvenote keletą metų?
– Manau, kad Lietuvoje padėtis šiuo metu yra ganėtinai liūdna – dažnai keičiasi renginių organizatoriai, o patys renginiai tampa labiau komerciniai.
Iš vairuotojų tikimasi labai daug, tačiau suprantama, kad jiems gauti finansavimą yra labai sudėtinga.
Daugelis puikių sportininkų tiesiog pasitraukia arba daro pertraukas iki tol, kol ras geresnius rėmėjus.
Reikėtų susitelkti į patį renginį, į gerą sportininkų paruošimą, skirti kažkokią pagalbą, kad būtų rastas finansavimas ir pan.
Didžiojoje Britanijoje yra visai kitokie biudžetai, todėl ir patiems lenktynininkams yra kiek paprasčiau.
Jie nejaučia tokio didelio spaudimo ir įtampos, užtenka tiesiog tiek, kad automobilis atitiktų pagrindinius techninio reglamento punktus.
– Didžiosios Britanijos čempionato paskutiniajame etape laimėjote pirmąja vietą, o bendroje įskaitoje likote trečias. Ką jums reiškia šis pasiekimas?
– Iš tiesų, prieš galutinį čempionato etapą buvau ketvirtas bendroje įskaitoje ir tikėjausi, kad galiu kilti aukščiau. Pavyko, galutiniame etape užėmiau pirmąją vietą ir pakako taškų tam, kad bendroje čempionato įskaitoje likčiau trečias.
Kai pasieki tokį rezultatą, jausmas tikrai labai geras.
Jau ne pirmą kartą važiavau toje pačioje lygoje, tačiau vis pasitaikydavo visokių techninių nesklandumų, kurie sutrukdydavo laimėti ir pagaliau atėjo ta diena – tai buvo paskutinės mano varžybos šiais metais ir labai sėkmingos.
Stengiuosi šio laimėjimo labai nesureikšminti, tačiau kuomet ilgą laiką eini tikslo link ir pagaliau matai, kad ima matytis rezultatai – tai tikrai smagu.
Visada jaučiau didelį palaikymą ne tik iš lietuvių, bet ir iš užsieniečių, kurie sakydavo, kad jeigu mano mašina nesuges, tai aš tikrai laimėsiu.
– Kaip atrodo jūsų psichologinis ir fizinis pasiruošimas prieš varžybas?
– Psichologinis pasiruošimas užima didžiąją dalį laiko. Kai atvykau į Didžiąją Britaniją, jaučiausi labai išsekęs psichologiškai, buvau pavargęs ir nervingas, jaučiau spaudimą.
Fizinis pasiruošimas man niekada nebuvo toks sunkus, kaip psichologinis.
Turbūt, taip buvo dėl to, nes persikėliau į naują šalį, kurioje nebuvo mano komandos, su kuria dirbau Lietuvoje. Pats taisiausi mašiną, pats ruošiausi varžyboms, tuo pat metu dar ir stengiausi užsidirbti pinigų.
Mano visa šeima ir draugai buvo Lietuvoje, o jeigu dar paskaitydavau kokius komentarus socialiniuose tinkluose, kurie sako, kad kažką darau blogai, tai viską priimdavau labai asmeniškai.
Tačiau kuo daugiau laiko praėjo nuo mano atvykimo, tuo daugiau pastangų ir dėmesio skyriau darbui ir pasiruošimui varžyboms, susikoncentravau į save ir nustojau kreipti dėmesį į neigiamus aplinkos veiksnius.
Pamažu viskas susitvarkė, o ir varžybose pradėjo sektis kur kas geriau.
– Kokią didžiausią pamoką išmokote užsiimdamas automobilių sportu?
– Turbūt, geriausiai išmokau niekada nepasiduoti ir siekti savo tikslo. Tikrai būna tokių dienų, kai kažkas nepasiseka, nėra pinigų, o jau kitą dieną turi išvažiuoti į varžybas.
Didžiojoje Britanijoje šiek tiek paprasčiau, nes čia daugiau rėmėjų, tačiau būna ir tokių situacijų, kuomet ne viskas finansuojama ir turi dalį pridėti iš savo kišenės.
Tačiau labai noriu važiuoti ir tobulėti, todėl stengiuosi, dirbu ir vis tiek kažkaip pavyksta.
Šiemet, kai pasiekiau tokį laimėjimą, viskas tarsi prašvito, supratau, kad tos pastangos nenueina veltui. Jeigu kažko tikrai labai nori, tai turi būti užsispyręs ir, jeigu reikia, atiduoti visą save.
– Kaip bendrai vertinate 2018 metų sezoną?
– Buvo nesėkmių ir nemažai automobilio gedimų iš praėjusių metų, tačiau persivarėme automobilį iš Didžiosios Britanijos į Lietuvą ir visas tas problemas po truputį pradėjome spręsti.
Jau buvo net tokia situacija, kuomet galvodavau ne apie tai, kaip geriausiai pravažiuoti ir parodyti aukštą rezultatą, bet apie tai, kad mašina nesubyrėtų.
Tačiau pradėjome daugiau dirbti prie to ir kažkur ties viduriu sezono pastebėjau, kad situacija gerėja.
Praėjusiais metais Didžiosios Britanijos čempionato galutinėje įskaitoje buvau aštuntas, o šiemet likau trečias, tai manau, kad tai geras rezultatas.
– Kokie jūsų artimiausi ateities planai?
– Šiuo metu svarbiausia susirasti gerą rėmėją ir važiuoti toliau. Senąjį savo automobilį jau pardaviau, tad tikiuosi, kad iki pirmųjų kitų metų varžybų pavyks susirinkti naują.
Šiais metais gavau „Formula Drift“ licenciją, tad galimybes važiuoti aukščiausiose lygose pasaulyje tikrai turiu.
Pavyzdžiui Amerikoje, bet kol kas tai labiau svajonė, kurios išsipildymo, manau, kad teks šiek tiek palaukti.
Kitą sezoną norėčiau važiuoti Europos varžybose ir pabandyti startuoti kokiame nors naujame čempionate.
