„Mongolijos ralis“– tai tarptautinis žygis iš Europos link Baikalo ežero. Britai organizatoriai šio ralio sportinę vertę apibūdina paprastai: „Tai didžiausias nuotykis pasaulyje“. Tačiau su šiuo nuotykiu susidoroja apie pusė startavusių automobilių.
Emilis ir Rendijas kelionę pradėjo liepos 19 dieną Rygoje. Jiems reikėjo pasiekti prie Prahos esančią apleistą karinę raketų bazę, kur liepos 22 dieną visiems ekipažams buvo duotas startas.
Ralio dalyviai turėjo finišuoti Rusijos mieste Ulan Udė prie Mongolijos sienos. Šiemet link Mongolijos patraukė 350 automobilių. Ralio tikslas – sėkmingas finišas. Lietuvis ir latvis į Ulan Udė atvyko rugsėjo 8 dieną.
E.Prascienius sakė, kad nemažai automobilių pakeliui duždavo ir nepataisomai sugesdavo: „Daugelyje šalių turi įvažiuoti ir išvažiuoti su ta pačia mašina. Priešingu atveju turi susimokėti importo mokestį. Pavyzdžiui, Mongolijoje tas mokestis yra 6 tūkstančiai dolerių“.
Kelionės pabaigoje yra du būdai kaip pasielgti su transporto priemone: už tam tikrą mokestį ją traukiniu atgabenti į Taliną, mat toks geležinkelio maršrutas, arba patiems su ja grįžti į namus.
„Mes nutarėme patys važiuoti, nes sužinojome, kad kai dienomis traukiniai sustoja, vietinis jaunimas mašinas gerai apdaužo. Buvome pamilę savo „Žiguli“ (VAZ 2101), todėl nenorėjome, kad jis grįžtų suniokotas.
Paaukojome penkias savo gyvenimo dienas ir rugsėjo 14 dieną, praėjus 57 dienoms po starto. parvykome į Latviją. Šiuo metu automobilis yra Rygoje, draugas juo važinėja į darbą“.- pasakojo Emilis.
Ralyje Emilis ir Rendijas nelėkė kaip akis išdegę – norėjo patirti keliavimo džiaugsmą, pasigrožėti įvairių šalių kraštovaizdžiu, pabendrauti su žmonėmis, paragauti nacionalinių patiekalų. Kol pasiekė finišą keliautojai aplankė 19 valstybių.
Kilnus ralio tikslas
„Mongolijos ralis“ rengiamas dėl kilnaus tikslo. Kelionės dalyviai privalėjo surinkti pinigų labdarai „Cool Earth“, kuri skirta atsodinti tropiniams miškams. Mažiausia suma – 1000 svarų.
Lietuviui ir latviui draugai suaukojo apie 400 svarų, likusius 600 svarų jie padengs patys.
Apie „Mongolijos ralį“ Emilis svajojo jau prieš septynerius metus, bet tuomet jis buvo neseniai pakeitęs darbą ir neturėjo galimybės dviem trims mėnesiams ištrūkti į kelionę. Šį kartą jam pavyko išeiti atostogų, o draugui prieš išvyką baigėsi darbo kontraktas ir jis sąmoningai jo nepratęsė.
Dešimt metų Londone gyvenančio E.Prascieniaus kompanionas – buvęs kurso draugas – jie susipažino besimokydami Anglijoje programavimo.
– Kodėl tokiai ilgai kelionei pasirinkote seną „Žiguli“? – paklausiau E.Prascieniaus.
– Pagrindinė ralio taisyklė – automobilis turi būti mažas ir senas – variklio tūris negali būti didesnis negu 1,2 litro.
Manome, kad mūsų automobilis, kurį pavadinome „Ivanka the Tanka“ atitiko renginio dvasią – neturėjo oro kondicionieriaus, vairo stiprintuvo. „Žiguli“ kelionėje buvo penki.
Rendijas Latvijoje nupirko „Žiguli“ už 900 eurų. Mes jį atnaujinome už 2000 eurų, bet nesigailėjome, nes mašina buvo labai gerame stovyje ir galėjo važiuoti blogais keliais.
– Ar ilgai ruošėtės kelionei?
– Pasibraižėme planą kaip važiuosime, kada kur būsime. Tada pasidarėme vizas.
Vėliau mūsų laukė įvairūs skiepai. Pasiėmėme palapines, miegmaišius, čiužinius. Maisto neėmėme, nes nutarėme maitintis pakeliui.
Vežėmės įvairių automobilio detalių, vandens filtrą, kad galėtume prafiltruoti vandenį, kad ir iš balos blogiausiu atveju.
– Ar patys rinkotės pro kurias šalis važiuoti?
– Oficiali tik starto ir finišo vieta. Kai kurios komandos važiuoja per Skandinaviją, bet daugelis renkasi pietinį maršrutą, nes jis yra įdomesnis. Daug kas nori aplankyti Iraną. Tiesiog kai kurie ekipažai negauna vizų į tą šalį.
Kai kurie ralio dalyviai, kad aplenktų Iraną, vyksta į Azerbaidžaną, iš ten keltu kelias dienas plaukia per Kaspijos jūrą ir patenka į Turkmėnistaną.
Iranas mums buvo draugiškiausia šalis. Kai mūsų automobilis ėmė skęsti druskų ežere, į pagalbą atskubėjo būrys vietinių. Plušome tris valandas, kol su dviem traktoriais automobilį ištraukėme.
Siūlėme pagalbininkams pinigų, bet jie atsisakė priimti.
Visą naktį plovėme druskų prisigėrusį automobilį, nes pradėjo rūdyti. Tik pamiršome nuplauti uždegimo raktelį – ryte jis jau buvo surūdijęs.
Irane mums kelis kartus žmonės suteikė nemokamą nakvynę. Jei gatvėje sustodavome kamštyje, tai vietiniai per langus dalindavo slyvas, žiebtuvėlius.
Armėnijos ir Irano pasienyje nutariau pafilmuoti kanjoną, kalnus. Mus sustabdė civilinis automobilis, iššoko kariškiai iš netoliese esančios Rusijos karinės bazės Mus paleido, bet liepė visus video įrašus ištrinti.
Iš visų aplankytų valstybių didžiausią šoką sukėlė Turkmėnistanas – utopinė valstybė su diktatoriumi prezidentu. Ten įsileidžiama labai mažai turistų.
Sostinė Ašchabadąas tviska marmuru, neįprastais architektūriniais statiniais. Su draugu apsilankėme meno muziejuje, kur buvo gal trisdešimt darbuotojų, kurie valė marmurines grindis, laiptus, mes buvome vieninteliai lankytojai.
Pagal tos valstybės įstatymus visi automobiliai turėti būti baltos spalvos. Tad „Mongolijos ralio“ dalyvių ryškūs automobiliai ten labai krito į akis.
Kelionėje kupina įvairių nuotykių
Čekijoje stipriai stabdant automobilį nuo stogo nukrito benzino bakas, o išvažiuojant iš šalies pagavo policija, nes nesumokėjome kelių mokesčio. Rumunijoje ant kelio išbėgo meška su dviem meškiukais, bet spėjome sustoti.
Gruzijoje nusibeldėme į kažkada sunkiausiai pasiekiamą kaimelį visoje sovietų sąjungoje – Ušguli. Jis yra 2200 metrų virš jūros lygio ir tai yra aukščiausia nuolat gyvenama vieta Europoje.
Uzbekistane piktas krano vairuotojas trinktelėjo man per galvą. Tadžikistane keliavome per Pamyro greitkelį, kuris yra antras pagal aukštį pasaulyje ir gerą kelio atkarpą praleidome Afganistano ir Kinijos pasienyje.
Kazachstane mus pagavo policija, išsisukome su 20 dolerių kyšiu.
– Kur dažniausiai miegodavote?
– Dažniausiai – palapinėse. Stengdavomės susirasti atokesnę vietą prie ežero ar upės. Jei nusileidus saulei patekdavome į miestą, miegodavome viešbučiuose, kartais namuose pas žmones.
Tam tikruose kelionės etapuose buvo labai karšta. Irane temperatūra siekė 45 laipsnius.
Prie tokios temperatūros automobilis nuolat gesdavo, tad vis pildavome vandenį ant kuro pompos, kad ją ataušintume. Kad variklis neperkaistų, mašinoje buvome įsijungę šildymą.
Kartais mašinoje būdavo virš 50 laipsnių šilumos. Rusijoje stipriai lijo, buvo kruša, o mūsų mašina turėjo tik vieną seną valytuvą.
Kelionėje lydėjo ir dulkės, tada ant veidų užsirišdavome skareles.
– Gal iš kelionės parsivežėte lauktuvių?
– Iš Irano žmonai Ievai gimtadienio proga parvežiau gražų kilimą. Rendijas pyko, esą mašinoje ir taip nedaug vietos, o aš dar kilimą tampausi.
Nusipirkau kailinę uzbekišką kepurę. Mašinoje miegodavau ją užsidėjęs – minkšta kaip pagalvė, nieko nesimato ir nesigirdi.
Mongolijoje nusipirkau jų nacionalinį drabužį – tokį paltą. Po Londoną su juo vaikščiosiu, niekas tokio neturi.
Gruzijos sendaikčių turguje įsigijau senovišką fotoaparatą „Zenit“. Mėgstu fotografuoti ir nuotraukos gražesnės išeina, kai fotografuoju su juostiniu, o ne su skaitmeniniu fotoaparatu.
– Ar planuojate pakartoti kelionę?
Dabar tik grįžus norisi kojas pramankštinti, tad kasdien einu į sporto salę. Gal žiemą važiuosime pasivažinėti po Skandinaviją.
Ateityje planuojame nuvykti į Afriką ir pravažiuoti Dakaro keliais. Rendijas rengiasi vienas nulėkti motociklu į Vietnamą.
