Šių metų kovose varžėsi penki mūsų šalies ekipažai ir vienas motociklininkas.
Tačiau nė vienam iš dalyvių nepasisekė pagerinti praėjusių metų sėkmingiausių lietuvių pasirodymo: galutinėje įskaitoje geriausiai iš mūsiškių pasirodė po paskutiniojo etapo į 15-ąją poziciją netikėtai palypėjęs Benediktas Vanagas, Antanas Juknevičius bendrojoje įskaitoje liko 20-asis, Vaidotas Žala – 26-asis, o Gintas Petrus neskubėdamas užėmė 41-ąją vietą.
15-ojoje vietoje iki paskutinio varžybų etapo buvęs V.Žalos ir Sauliaus Jurgelėno ekipažas apmaudžiai ją paliko, nes skubėdami finišo link užšoko ant akmenų krūvos ir nulaužė mašinos ratą. Daugiau kaip keturias valandas jie taisė sulaužytą mašiną ir smarkiai vėluodami finišavo.
„Taip jau būna tame sporte – turi viską įveikti, viską pasiekti ir tik tuomet galvoti apie rezultatą“, – dėl V.Žalos situacijos apgailestavo sostinės oro uoste B. Vanagas.
Namo su komanda jis sugrįžo skirsdamas per Rijadą ir Stambulą.
– Sakote, ar nežinote dėl kitų metų startų Dakare. Kodėl?, – buvo paklaustas B.Vanago.
– Suprantu, kad su tuo ką mes turime, su ta technika, nelabai yra ką ten daryti. Na, yra ką daryti, tačiau per metus laiko viskas patobulės.
Noriu pasakyti, kad gaudyti lyderius šiais metais buvo kur kas sunkiau nei pernai ir tai matėsi rezultate. Mūsų rezultatai prastėjo – ne, ne rezultatai, o technikos status quo. Mes tą techniką jau turime antrus metus, o lyderiai kasmet ją gerina.
Tad žiūrėsime, kas bus. Tačiau aš matau ir po šių lenktynių žinau, kad galvojome, jog tas dešimtukas yra lengviau pasiekiamas. Bet šiame Dakare mums užteko vienos klaidos ir viltys būti dešimtuke išgaravo kaip baltas dūmas.
Žinokite, jei esi iki poilsio dienos dešimtoje vietoje, tai reikia būti ramiam ir laikytis savo pozicijos važiuoti be didesnių problemų – visi kiti atlieka būtinus darbus: lūžta, iškrenta.
Aplenkti tą dešimtuką yra be galo sunku – tai toks algoritmas, kuris yra keistas, bet veikia. Kitą vertus, tą pasiekti ir išlaikyti gali tik tuomet, kai tavo technika dirba nepriekaištingai.
– Norite pasakyti, kad su Dakaru – viskas?
– Noriu pasakyti, kad nesilaikau įsikabinęs jo, o noriu būti naudingu. Jei matysiu, kad esu ten reikalingas, mes ten būsime, bet jei tai bus tik mano asmeninis noras ir negalėsime kažko pasiekti, tuomet...
Aš jau buvau Dakare aštuonis kartus, patikėkite, man labai gera stovėti čia ir galvoti, kad turėsiu vienuoliką sunkaus mėnesių darbo, tačiau man nereikės būti per tą laiką Dakare.
Ten niekio gero – geriau per televizorių žiūrėti ar stebėti viską internetu. Ten darbas ir tam tikra katorgėlė. Jei važiuotume tik pasivažinėti, tuomet vieną, o kai važiuoji siekti rezultato, turi galvoti apie viską, dar kažkas nesigauna, tai patys suprantate...
– Kas buvo sunkiausia Dakare?
– Dakare yra sunkiausia laikas prieš Dakarą. Pats Dakaras – finišuoji, norisi į dušą, dirbi. Nėra jau taip, kad iš mašinos išlipi be pulso. Man atrodo, kad esame pagavę, kaip reikia gyventi Dakare, kad išliktum gyvybingais.
– Esate patenkintas rezultatu?
– Labai atsiprašome, kad nepavyko laimėti, nepateisinome savo ir jūsų lūkesčių (juokiasi). Dakaras niekada nebūna lengvas. Iš esmės pojūtis nėra blogas. Jei kalbant rimčiau, nesmagu, kas atsitiko Vaidui Žalai, bet toks sportas. Mums šis Dakaras buvo vienas ramiausių – mums atrodė, kad darėme viską teisingai.
Ta trijų valandų problema lenktynėse atėmė iš mūsų ir teorinius šansus kovoti dėl aukščiausių vietų. Tačiau dabar galvojant gyvenimiškai, tai gal ta 15 vieta ir nėra taip jau blogai.
Minčių po Dakaro yra nemažai, buvo pamąstymo. Manau, galvojant apie ateitį, nusimato dar daugiau darbo.
– Saudo Arabijoje buvo pirmasis toks Dakaras. Kaip jums jis?
– Tai buvo visiška kitoks Dakaras. Man sunku vertinti – kai kažkas gyvenime keičiasi, tai tuomet būna įdomu, bet kai jau ne pirmąjį kartą... Ar norėčiau ir vėl tai daryti Saudo Arabijoje? Gal ir ne.
Suprantu ir organizatorius – jie visada niekada neišmeta visų įmanomų kozirių ir, manau, kitąmet Dakaras iš to „kitokio“ turėtų pavirsti labiau dakarišku.
Nes šiais metais visiems pritrūko kopų – ne smėlio, o kopų. Smėlio buvo, akmenų dar daugiau... Žinau, kad „Toyota“ ekipa turi skaičius, jog jų komanda pramušė šiemet lenktynėse 100 padangų. Tai galima sakyti, kad šios lenktynės buvo „padangų žudike“.
– Jums pavydas ima, kai matote gamyklines komandas Dakare?
– Tai man visada seilėtekis būna, kai kalbu apie tokias gamyklines ekipas, kurios iš tikrųjų ir žino, kaip reikia rengtis varžyboms.
Nežinau, gal jau reikia pradėti kalbėtis su Lietuvos valstybe, gal užtenka žaisti klubinius žaidimus ir daryti viską daug rimčiau.
Skrisdami namo Stambule kalbėjomės su Filipe Palmeiro, šturmanu, kaip mes vertiname vienas kito darbą, komandos veiklą. Ir jo manymu mūsų ekipa visai nebloga. Jokių stebuklų nebūna ir nebus. Reikia nušlifuoti keletą smulkmenų-smulkmenėlių, atkreipti dėmesį į viską.
Kad ir į tokią smulkmeną, kaip, pavyzdžiui, lūžęs šarnyras, kuris, kodėl lūžo, nežinome iki šiol.
– Ar tęsite bendradarbiavimą su portugalu F.Palmeiro?
– Nieko naujo nepasakysiu – Filipe buvo šių metų projektas, brangus projektas. Manau, jei galvojant kaip apie investicinį projektą, mes apie viską labai daug ką sužinojome ir Filipe atidirbo už kiekvieną centą, kurį mes sumokėjome jo ekipai. Kas bus ateityje, niekas nežino.
Net ir šturmanas nežino, ar turės tolesnį kontraktą su savo komanda, tačiau jis jau joje 12 metų ir su juo bus viskas tvarkoje.
– Su kuo jums asocijuosis šių metų Dakaras?
– Su košmaru, kuris vyko kelis mėnesius ir to mes nesitikėjome. Tai ir pagrindinio rėmėjo praradimo, ir mano šturmano lenko Sebastiano liga.
Ir vis kažkas išmušinėjo mums žemę iš po kojų. Geroji dalis – esu pusėtinas vairuotojas, o Filipe yra labai geras šturmanas.
Ir kai žmonės, kurie supranta, ką daro, atsisėda kartu, jiems belieka tik dirbti. Taip, mums reikėjo pasišlifuoti, tačiau Dakaras tam puiki terpė – juk buvo daugiau kaip 5 tūkst. kilometrų greičio ruožų.
