Penktasis greičio ruožas iš ar Rijado į al Kaisumą ketvirtadienį buvo gal ne tiek sudėtingas, kiek klaidus. Jame, kaip juokiasi A.Gelažninkas, grybavo visi.
„Tik keista, kad ir automobiliai, nes juose juk sėdi šturmanai ir vairuotojams nereikia naviguoti patiems, bet organizatoriai pasistengė, kad trasos būtų klaidžios“, – nors ir išvargęs po ilgos dienos šypsojosi A.Gelažninkas.
Į bivaką šalia al Kaisumos motociklininkas grįžo anksčiausiai, nes ir į trasą išvažiavo anksti ryte. Visi kiti – vienintelis Dakare dalyvaujantis Lietuvos keturratininkas Laisvydas Kancius ir visi automobilių vairuotojai į stovyklą atvyko jau sutemus, o į naują greičio ruožą penktadienį leisis vos prašvitus.
Oras vis labiau vėsta
Iš ar Rijado į al Kaisumą Dakaro dalyviams vėl teko įveikti beveik 800 km. Lydinčiosioms komandoms – trimis šimtais mažiau.
Akmenuotose dykrose karaliauja tik kupranugariai, kurių kaimenes piemenys varo iš vienos vietos kitą. Kupranugarių mato ir lenktynininkai, tačiau šie laikosi atokiai.
„Čia geriau jų neliesti, nes kupranugaris Saudo Arabijoje yra svarbus gyvūnas“, – sakė Benediktas Vanagas.
al Kaisumoje vakarėjant jau šalta. Šiluma pamažu traukiasi – net ir įdienojus saulė plieskia nebe taip kaitriai, kaip Džidoje. Dakaro aistroms vis labiau įkaistant, keičiasi ne tik Saudo Arabijos kraštovaizdis, bet ir vėsta oras.
Už dalyvavimą – per 100 tūkstančių
Yra nemažai žmonių, svajojančių apie Dakaro ralį. Apie pavojingas jo trasas, akimis neaprėpiamas dykumas, nuotykius ir pavojus. Tačiau svajonės dažnai dūžta, susidūrusios su realybe. Ypač – pradėjus skaičiuoti pinigus.
Dakaras – brangus „malonumas“. Būtent pinigai dažniausiai tampa lemiamu veiksniu, paverčiančiu svajones tikrove. Dakare viskas kainuoja daug. Vien dalyvauti legendiniame maratone, kaip skaičiuoja automobilius vairuojantys lenktynininkai, atsieina per 100 tūkstančių eurų.
„Kalbant apie pinigus, svarbiausias klausimas, ko Dakare sieki. Jei nori tik įveikti Dakarą, gali užtekti ir 150 tūkstančių eurų, bet tai bus vargo vakarienė. Su tokiu biudžetu negali svajoti apie rezultatą, tik – apie finišą ir tai – pačiame gale“, – patikino Antanas Juknevičius.
Siekiant geresnio rezultato, reikia gerokai daugiau pinigų. Nors lietuviai pastaraisiais metais jau kovoja su ralio lyderiais, Lietuvos komandų biudžetai – vis tiek vargani.
„Mes esame stipriausios privačios komandos Dakare. Bet tam reikia mažiausiai 300 tūkstančių eurų, – aiškino A.Juknevičius. – Vien startiniai mokesčiai – ne šiais metais, nes šiemet dėl pandemijos kiek pigiau, – bet pernai, užpernai, dar anksčiau man visada kainuodavo 120 tūkstančių eurų.“
Tenka mokėti brangiau
Anot A.Juknevičiaus, ekipažo startinis mokestis – 28 tūkstančiai eurų. Išankstinė vieno mechaniko registracija – 10 tūkstančių eurų. Tada dar kainuoja automobilio, sunkvežimio ir visų kitų palaikymo komandos automobilių gabenimas. Priklausomai nuo sunkvežimio dydžio, jo atgabenimas į Saudo Arabiją iš Europos kainuoja 6-8 tūkst. eurų. Automobilio – 2,5 tūkst.
Už tuos pinigus suteikiamas tik leidimas dalyvauti Dakare ir turėti palaikymo komandą.
„Tiesa, visi registruoti žmonės stovyklose gauna nemokamą maitinimą. Bet už visa kita – skrydžius, viešbučius, algas mechanikams, detales, padangas turi mokėti papildomai. Nuo to, kiek imsi ratų, naujų atsarginių dalių, priklauso kita biudžeto dalis. Savo sunkvežimyje dabar turime tiek dalių, kad galėtume surinkti visą naują automobilį.
Turime nusipirkę absoliučiai viską: variklį, tiltus, reduktorius, greičių dėžę. O kai kurių dalių turime po penkias, šešias ar septynias. Visa tai irgi reikia įsigyti. Vienu ypu įsigyti labai brangu, o per daugelį metų tu po truputį augi, augi ir apaugi tomis detalėmis.
Bet būdavo laikas, kai pirkdavome ir žinodavome, kad esame labai ant ribos. Tada strateguoji, žinai, kad, jei pritrūksi, eisi pirkti čia, bivake. Ne visiems modeliams detales gali gauti. Jei retesnis modelis, gali ir negauti. Ir atsiranda rizika, kad dėl mažytės detales nebaigsi Dakaro“, – aiškino A.Juknevičius.
Jeigu automobilis yra žinomo gamintojo, detalę greičiausiai, kad gausi, bet Dakaro stovykloje už ją teks mokėti tris keturis kartus brangiau nei Lietuvoje.
„Čia mano, kad jei esi toks gudrutis ir neperki ten, kur pigu, nesigabeni savo sunkvežimių, pirk čia, bet mokėsi daugiau. Na, išskyrus, jei perki iš draugų. Draugų komandos vienos kitoms visada padeda – kartais tai net nieko nekainuoja“, – sakė A.Juknevičius.
Problemas stengiasi spręsti
B.Vanagas teigia, kad jo komandos biudžetas Dakare, priklausomai nuo to, ar tais metais tenka pirkti naują automobilį, svyruoja nuo pusės milijono iki milijono eurų.
„Norint Dakare siekti gero rezultato, turi turėti tinkamą techniką. Tai yra privaloma. Geroji dalis, kad ta technika, nors kainuoja brangiai, stipriai nepinga, tad tu tarsi užšaldai savo finansus, o dienos pabaigoje atsiimi pakankamai neblogą grąžą.
Tačiau itin daug pinigų suryja ir drakoniški starto mokesčiai. Jei nori turėti kompetentingą komandą, turi mokėti ir jai. Tokius žmones brangu samdytis, bet, nepaisant to, koks jų atlyginimas, organizatoriams vis tiek sumoki gerokai daugiau“, – sakė B.Vanagas.
Anot lenktynininko, Dakare, kaip taisyklė, pasitaiko nemažai nenumatytų atvejų, kai lūžta detalės, kurios lūžti neturėjo.
„Biudžete visada yra skylė, nėra nieko padėta į šoną, bet jeigu mes norime finišuoti ir norime toliau važiuoti, mes turime problemas spręsti“, – aiškino B.Vanagas.
Įsigijo teisę pirkti detales
Su mažiausiu biudžetu Dakare išsisuka motociklininkai. Tačiau net jų biudžetas prasideda nuo 65 tūkstančių eurų.
Motociklininko registracijos mokestis – beveik 16 tūkstančių eurų. Dar 15 tūkstančių, jei „perki“ mechaniką, kuris Dakare aptarnauja kelis motociklininkus.
Vienišių klasėje šiais metais važiuojantis A.Gelažninkas neturi teisės turėti mechaniko – dienos pabaigoje jis privalo pats tvarkyti moticiklą. Tačiau jo išlaidos Dakare – vis tiek didelės.
Pavyzdžiui, vien už tai, kad turėtų teisę Dakare iš KTM gamyklinės komandos nusipirkti dalių savo motociklui „KTM Rally Replica“, lietuvis paklojo 2400 eurų. Už kiekvieną dalį reikės mokėti papildomai.
Dalių gali ir neprireikti, tačiau mokestis už teisę jų įsigyti pačiame Dakare, yra negrąžinamas.
„Visos kitos išlaidos – kaip ir visų: lėktuvo bilietai, žmonių, kurie su tavimi važiuoja, registracijos mokestis, automobilio gabenimas, viebučiai. Šiemet viešbutyje gyvenome tik pradžioje, tad jis kainavo mažiau.
Tačiau čia skaičiuojame tik išlaidas pačiame Dakare. O juk kainuoja ir pasirengimas Dakarui, apranga ir panašiai“, – aiškino A.Gelažninkas.
