Karti Dakaro realybė: lenktynininkas papasakojo, kiek viskas kainuoja

Dakaro fanams atrodo, kad Dakaras prasideda tuoj pat po Naujųjų metų ir baigiasi po dviejų savaičių. O kaip yra iš tikrųjų? Apie tai pasakoja Dakaro maratonui besiruošiantis „Heston Airlines“ pilotas Valdas Valiukevičius.

Dakaro fanams atrodo, kad Dakaras prasideda tuoj pat po Naujųjų metų ir baigiasi po dviejų savaičių. O kaip yra iš tikrųjų?<br>Pranešėjų spaudai nuotr.
Dakaro fanams atrodo, kad Dakaras prasideda tuoj pat po Naujųjų metų ir baigiasi po dviejų savaičių. O kaip yra iš tikrųjų?<br>Pranešėjų spaudai nuotr.
Dakaro fanams atrodo, kad Dakaras prasideda tuoj pat po Naujųjų metų ir baigiasi po dviejų savaičių. O kaip yra iš tikrųjų?<br>Pranešėjų spaudai nuotr.
Dakaro fanams atrodo, kad Dakaras prasideda tuoj pat po Naujųjų metų ir baigiasi po dviejų savaičių. O kaip yra iš tikrųjų?<br>Pranešėjų spaudai nuotr.
Dakaro fanams atrodo, kad Dakaras prasideda tuoj pat po Naujųjų metų ir baigiasi po dviejų savaičių. O kaip yra iš tikrųjų?<br>Pranešėjų spaudai nuotr.
Dakaro fanams atrodo, kad Dakaras prasideda tuoj pat po Naujųjų metų ir baigiasi po dviejų savaičių. O kaip yra iš tikrųjų?<br>Pranešėjų spaudai nuotr.
Daugiau nuotraukų (3)

Lrytas.lt

Dec 16, 2021, 10:20 AM, atnaujinta Dec 31, 2021, 12:46 PM

„Man Dakaras prasidėjo 2021 metų sausį, kai sumaniau startuoti „Dakar Classic 2022“, – pasakoja Valdas. – Pasiruošimas prasidėjo tuomet ir trunka iki šiol, iki pat gruodžio 27 dienos, kai mūsų komanda įlips į lėktuvą, skrendantį į Saudo Arabiją.

Viskas prasidėjo nuo komandos formavimo – šturmano, mechaniko paieškos. Tuomet ėmėme ieškoti automobilio. Kai jį suradome, prasidėjo seno, 1987 metais pagaminto „Toyota Land Cruiser 71“ restauravimas. Mechanikas Juozas žadėjo jį „atgaivinti“ per porą mėnesių, tačiau tai užtruko keturis kartus ilgiau.

Reikėjo padaryti daugybę nestandartinių sprendimų, ieškoti detalių nuo Kauno sąvartynų iki Australijos gamintojų, rasti daugybę specialistų, kurie daro vienokius ar kitokius nestandartinius darbus.

Lygiagrečiai pradėjau bendrauti su Dakaro organizatoriais. Girdėjome, kad jie priims toli gražu ne visus norinčiuosius. Tad su jais derinome ir automobilio pasirinkimą, ir daugybę techninių dalykų. Laimei, organizatoriai labai maloniai ir operatyviai atsakydavo į mano klausimus, mielai konsultavo. Gavę „orgų“ palaiminimą, pradėjome registracijos procesą.

Dalyvio mokestis 15 000 eurų. Jį reikia sumokėti per du kartus. Tačiau tai tik smulkmena, palyginti su daugybe kitokių derinimų ir mokėjimų. Reikėjo užsisakyti navigacijos ir saugumo prietaisus, apmokėti depozitus, užsisakyti fotografų paslaugas maratono metu, rezervuoti viešbučius, skrydžių bilietus.

Kiekviena smulkmena kainuoja daug. Ypač buvau nustebęs, kai organizatoriai pranešė, kad reikia FIA homologuotos vaistinėlės. Pirmieji pardavėjai Anglijoje vaistinėlę pasiūlė... už 300 eurų. Geriau paieškoję radome už 180. „Velcome to Motorsport, – tarė Benediktas Vanagas, išgirdęs mano aimanavimus dėl didelių kainų. – Patikėk, brangu būna tik pirmą kartą.“

Organizatoriai sukūrė specialias paskyras internete – ten teko pildyti daugybę informacijos apie automobilį ir ekipažą. Reikėjo surašyti net savo apatinių drabužių dydžius. Žinoma, apatiniai yra specialūs, nedegantys, FIA homologuoti, labai nepigūs.

Kombinezonai mums kainavo po 700 eurų. Jie tokie šiaip sau, labai vidutiniški, šiek tiek geresni ir plonesni už pačius pigiausius. Tačiau Benediktas Vanagas ir kiti rimti lenktynininkai renkasi kombinezonus po 2 000 eurų. Tas pats ir su šalmais. Aš šalmą jau turėjau, o šturmanas sumokėjo 750 eurų. Batai – po 200, apatinių drabužių komplektas – per 200 eurų. O juk reikia ne vieno komplekto ir ne vieno kombinezono.

Kuo dar nustebinti? Ai, dar padangos labai nepigios – po 500 eurų, o ratlankiai po 300. Ir taip toliau. Išlaidų sąrašas ilgas.

Per visus šiuos metus nebuvo dienos, kad nedirbčiau savo idėjai. Tai susirašinėju su organizatoriais, tai pildau įvairių federacijų anketas, važinėju po garažus ieškodamas kokios nors detalės, tai filmuoju, fotografuoju, pildau socialinių tinklų paskyras.

Vyšnia ant torto tapo mūsų automobilio pirmasis išvažiavimas iš garažo spalio pradžioje. Tai buvo šventė. Mes ir atšventėme – nuėjome trise į alaus barą ir išgėrėme visą kibirą alaus.

Tada prasidėjo linksmoji dalis – testai. Automobilis pradžioje buvo nežmoniškai kietas. Važiuodamas per kiekvieną „gulintį policininką“, jis lyg kūju trenkdavo man per stuburą. Supratau, kad taip toli nenuvažiuosime. Prasidėjo eksperimentai. Sumažinome amortizatorių ir lingių lapų kiekį. Ir tai šiek tiek padėjo. Tikimės, kad mūsų stuburai atlaikys tuos 8 000 kilometrų arabiškos bekelės.

Kai automobilį buvo galima vairuoti, pradėjome visokias foto-video sesijas. Juk visiems norisi pamatyti, kaip atrodo atgimęs Baltasis Pelikanas. Kad jis atrodytų labai gražiai, paprašėme dizainerio Dominyko Budino, kad jis sukurtų jo dizainą. Ir jam tai puikiai pavyko.

Lapkritį mus pasiekė organizatorių signalas krauti automobilius į laivą Marselyje. Tai atskiras etapas – organizuoti sportinio automobilio išvežimą, pakrauti techninės pagalbos sunkvežimį ir jį išsiųsti į Prancūziją. Kažkas turi nuvežti, kažkas turi priimti.

Rėmėjų paieška – dar vienas labai sudėtingas dalykas, kuris man sekėsi labai sunkiai. Jeigu ne mano šturmano Pauliaus Kavaliausko verslo ryšiai, tikrai nebūtume turėję reikalingo biudžeto. Nors pradžioje man atrodė, kad pasakius slaptažodį „Dakaras“ atsivers visų rėmėjų piniginės. Deja, klydau.

Galbūt dakariečių Lietuvoje jau per daug. O gal „Dakar Classic“ koncepcija ne visiems patraukli, gal aš per prastas rinkodarininkas. Tikrai negaliu lygintis su B. Vanagu, V. Žala, A. Juknevičiumi, kuriems reikalingi dideli biudžetai, kuriems dirba didelės pagalbininkų komandos.

Lapkritį galiausiai pristatėme savo seną naują automobilį publikai – buvo smagus momentas. Dar liko papuošti kombinezonus rėmėjų reklama, susidėlioti viešbučius, COVID testus, apmokėti depozitus organizatoriams, pasiimti palydovinio ryšio telefoną, nusipirkti daugybę visokių laidų, mikrofonų, kamerų, dar ir vaistų dėl visa ko įsimesti, susidėti daiktus ir tada jau – jūra iki kelių. Pirmasis Dakaro etapas bus baigtas. ir jis nebuvo pats lengviausias. Vairuoti automobilį yra paprasčiau.

Ar buvo verta tiek vargti, kad pasiektum vien tik startą, o ne finišą? Manau, taip: per tą laiką pažinau daug naujų, gabių, talentingų žmonių, daug ko išmokau ir daug ką supratau. Ta patirtis yra didelė vertybė. Ir tikiu, kad turėsiu patį didžiausią savo gyvenimo nuotykį.“

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.