Laisvydas Kancius: kiekvieną dieną būdavo akimirkų, kai mąstydavau, viskas – „mirtis“

2023 m. sausio 21 d. 07:42
Paulius Matulevičius
Tik į Klaipėdą grįžęs Dakaro ralio dviejų etapų nugalėtojas ir pasaulio čempionato įskaitoje į trečiąją vietą pakilęs keturratininkas Laisvydas Kancius apsilankė „Vakarų ekspreso“ redakcijoje ir su mūsų skaitytojais pasidalijo pirmaisiais įspūdžiais. Fantastiško palaikymo Saudo Arabijoje iš sirgalių sulaukęs klaipėdietis akcentavo, kad būtent tai jį motyvavo judėti į priekį.
Daugiau nuotraukų (6)
„Dakaras dabar turbūt Lietuvoje yra antras po krepšinio sporto įvykis. Milžiniškai sutelkia dėmesį, ir tas faina. Džiugu, kad žmonėms sukuriame geras emocijas“, – teigė L. Kancius.
Jis pripažino, kad Dakaro ralis reikalauja daug fizinių jėgų ir beprotiško užsispyrimo.
„Važiuodamas pragariška trasa turbūt vos ne kasdien sau kartoji: „Koks velnias vedė mane į šią galerą", bet kai kažkur Saudo Arabijos kopose pamatai milžinišką Lietuvos trispalvę ir išgirsti sirgalių šūksnius, – tai kažkas nepakartojamo. Net kūnu bėgioja šiurpuliukai. Akimirksniu dingsta visas nuovargis. Šiame sporte svarbiausia yra užsispyrimas, nuolatinis sau kartojimas: „Niekada nepasiduok, kad ir kaip sunku“, – „Vakarų ekspresui“ sakė L. Kancius.
Jis Saudo Arabijoje kasdien trasoje praleido po mažiausiai 12 valandų, kasdien keldavosi 3 valandą nakties, o buvo ir tokių dienų, kai prie starto linijos stodavo pamiegojęs vos dvi valandas.
„Kiekvieną dieną būdavo tokių akimirkų, kai mąstydavai, viskas – „mirtis“. Naktį važiuoji 200–300 kilometrų prie starto linijos penkių laipsnių temperatūroje, visas sušalęs, jau pavargęs, o dar greičio ruože reikia važiuoti 6–8 valandas. Juk važiuoti keturračiu visai kas kita, nei automobiliu – naktį ir anksti ryte pučia vėjai, o įdienojus kopose svilina karštis. Yra reikalų“, – pabrėžė L. Kancius.
Pakeliui namo dingo lagaminas
Be to, Laisvydas susidūrė su nesklandumais ir skrendant lėktuvu į gimtinę – dingo lagaminas su lauktuvėmis šeimai ir brangiais daiktais.
„Skridome su Dakaro ralio organizatoriais užsakytu lėktuvo reisu. Frankfurto oro uoste vienas mano lagaminas atsirado, o kitas lagaminas, kur buvo sudėtos ir lauktuvės šeimai, ir brangus masažo aparatas, atstatymo priemonės nuo nuovargio ir kiti vertingi daiktai – pasimetė. Lagaminai dingo daugumai lenktynininkų ir abejojame, ar atsiras, nes jie nebuvo pažymėti. Niekas nesusigaudo, kur jie dingo“, – pasakojo L. Kancius.
Jo teigimu, nuostolius būtų galima įvertinti maždaug trimis tūkstančiais eurų, tačiau jis nebesitiki, kad kažką pavyks atgauti.
„Buvo sugadinta nuotaika, bet jau atslūgo. Yra, kaip yra. Saudo Arabijoje oro uoste buvo gal tūkstantis žmonių, toks balaganas. Vilčių, kad lagaminai atsiras, gal vienas procentas“, – mano L. Kancius.
Užsuko į kupranugarių fermą
– Laisvydai, į Klaipėdą grįžai tik trečiadienio naktį. Ar jau spėjai apmąstyti, ką padarei? Juk vėl perrašei Lietuvos istoriją – laimėjai net du Dakaro ralio etapus ir pasaulio čempionato įskaitoje pakilai į trečiąją vietą.
– Dar esu lyg sapne (šypsosi. – Autor. past.).
Dakaro ralyje laimėjau du etapus, bet galėjau laimėti ir aštuntame etape – visus lenkiau, apie 8–9 minutes buvau priekyje ir vėl prasidėjo elektros bėdos: nesuveikė ventiliatorius, teko stoti... Pamačiau kupranugarių fermą ir važiavau įsipilti vandens.
Berods 12 etape „sudegė“ sankaba, tai vėl dykumoje apie 1 ar 1,5 valandos tvarkiau techniką. Tai turbūt 2 etapų pergalės išslydo dėl mažų techninių gedimų.
Buvo realūs šansai į Klaipėdą parsivežti ir keturis medalius.
– O kaip Dakaro ralyje viskas vyksta, kai sugenda technika. Kaip tave priėmė minėtoje kupranugarių fermoje?
– Oi, arabai laukia mūsų išskėstomis rankomis. Toks nuoširdus draugiškumas. Pirmiausia pasiūlo vandens ir valgyti. Aš bandžiau paaiškinti, kad man reikia vandens keturračiui, o jis klausia: ar tau viskas gerai, gerk, valgyk...
Jie gyvena dykumoje, jiems svarbiausia, kad žmogus išgyventų. Ta kultūra tokia, kad žmogus nemirtum, išgyventum, o paskui jau visi kiti klausimai.
– O kaip susikalbėjai su arabais? Angliškai?
– Ne. Angliškai kalbančių mažai...
Bandžiau rodyti gestais, aš lietuviškai kalbėjau, jis arabiškai, bet susikalbėjome, supratome vienas kitą (juokiasi).
– Įdomu, o kaip dažniausiai elgiasi konkurentai, kai pamato kolegą-varžovą, stovintį prie sugedusios technikos. Ar padeda?
– Aš asmeniškai visada sustoju, paklausiu, ar viskas gerai. Svarbiausia, kad nebūtų sveikatos problemų ar dar kažko.
Kitas dalykas, gal reikia paskolinti ar rakto, ar kažko... Man Dakaras yra pats svarbiausias renginys. Jam ruošiesi visus metus ir gali būti visiškas menkniekis, kuris sulūžo, ir krenti lauk... Metai laiko paaukoti, tad gaila...
Tu geriau kitam lenktynininkui bent jau suteiksi galimybę pabaigti Dakaro ralį, paskolindamas raktą ar kažką...
Yra buvę atvejų, kai kažkam buvo apvirtęs ant šono keturratis. Vienas žmogus apversti jo negali fiziškai, tad sustojau, padėjau, kad jis galėtų toliau jį remontuotis. Buvau atidavęs ir raktų, ir įvairių detalių.
Šiemet vienas kolega subadė ratus ir dar reikėjo toli važiuoti, tai atidaviau jam savo padangų remonto rinkinį. Susitvarkė ir pabaigė tą etapą.
– Tai jei pačiam būtų prakiurusios padangos, pats nebeturėtum to rinkinio?
– Tą dieną jau jo, nebeturėčiau. Kaip sakoma, rizikavau, bet supranti to Dakaro svarbą ir padedi, kiek įmanoma.
– Trasoje ir dainavo, ir lingavo Kaip grįžus į Klaipėdą. Jau sirgaliai atpažįsta?
– Daug kur dar nebuvau išėjęs, bet žvilgsnius pajutau, dėmesys – didelis. Tas jautėsi ir Dakare.
Lietuvių sirgalių buvo gal koks šimtas. Jie visada palydėdavo prie starto ir pasitikdavo prie finišo su dainomis. Nė viena šalis neturėjo tokių aktyvių sirgalių.
Ir organizatoriai nustebę – tokia maža mūsų šalis, o dėmesys didelis. Tai labai gražu, labai motyvuoja. Man tai trečias Dakaras, bet tokio palaikymo iki šiol nebuvau sulaukęs. Lietuviai – šaunuoliai.
– Kuo šis Dakaro ralis skyrėsi nuo ankstesnių? Organizatoriai minėjo, kad tai vienas sudėtingiausių Dakaro ralių.
– Taip, dar prieš startą organizatoriai sakė, jog tikisi, kad apie 60 procentų lenktynininkų atkris – nepasieks finišo, kadangi Dakaro ralis pailgėjo nuo 12 iki 14 dienų ir trasa – labai varginanti.
Iš tikrųjų iš lenktynininkų matėsi, kad nuovargis – milžiniškas.
Man asmeniškai, atvirai pasakius, jis atrodė lengvesnis nei prieš tai buvę, gal lėmė patirtis, gal geras pasiruošimas... Nebuvo toks sunkus, kaip ruošiausi, mąsčiau ir buvau nusiteikęs.
Bėda tik ta, kad nuo pat pirmos dienos turėjome mažų problemėlių su elektra: tai vienur, tai kitur kažkas...
Žiūrime kas vakarą, bet tų problemų nerandame. Kitą dieną vėl kažkas neveikia, kažkas „trumpina“. Pradėjo neveikti kuro siurbliai, praradau daug laiko – 6–7 valandas. Vėliau susitvarkiau, bet jau buvo sutemę, ir organizatoriai neleido tamsoje važiuoti pavojingu kopos ruožu. Sakė, kad per daug pavojinga. Teko tame greičio ruože „nusiimti“ ir skyrė 16 ar 17 valandų.
Kai tu kasdien kovoji dėl minučių, o čia skiria tiek valandų baudos... Jei tą baudą išmestum, skaičiavau, kad po visų Dakaro ralio etapų būčiau trečias, o ne septintas.
– Tačiau reikia pasidžiaugti, kad Dakaro ralyje laimėjai net du greičio ruožus, o pasaulio čempionato įskaitoje pakilai net į trečiąją vietą. Praėjusių metų Dakaro ralyje buvai jau perrašęs Lietuvos keturračių istoriją, kai laimėjai vieną greičio ruožą, o šįkart pavyko triumfuoti net du kartus. Štai rankose laikai ir du medalius. Turbūt didžiuojiesi, kad po baudos valandų priėmei sprendimą nevažiuoti namo, o nusprendei tęsti lenktynes?
– Taip, tai buvo geriausias mano sprendimas. Tiesa, tą vakarą, kai gavau baudos valandų, nuotaikos ir motyvacijos nebuvo. Tądien, kol grįžau į bivaką, kol susitvarkiau techniką, miegoti nuėjau tik apie 1 valandą nakties, o jau po 3 valandą vėl buvau trasoje. Pamiegojau vos dvi valandas, bet judėjau į priekį. Negalėjau nuvilti žmonių, kurie į Saudo Arabiją atvyko manęs palaikyti.
– Įdomu, o kaip būna Dakaro ralio trasoje, kai važiuoji neišmiegojęs? Pavyzdžiui, važiuojant automobiliu, kai ima miegas, vieni trina ausis, kiti dainuoja ar kitaip bando malšinti miego norą. Ką tu darei, kad neužmigtum?
– Įvairiai. Važiuoji ir linguoji, ir dainuoji, ir su savimi pasikalbi. Tai žmogiški dalykai (juokiasi).
– Kokie ateities planai? Ar jau mąstai apie 2024 metų Dakaro ralį?
– Kol kas noriu pailsėti, suvokti, kas įvyko. Jokių planų dabar neturiu, bent savaitę pailsėsiu be treniruočių.
Jei jau vėl važiuočiau, reikia viską pradėti nuo balto lapo. Nieko nebėra – nei technikos...
Keturratis yra maksimum vienam Dakaro raliui. Net ir šiame Dakaro ralyje devintą dieną keitėme naują variklį. Keturračiui yra per sudėtinga atlaikyti Dakaro ralio intensyvumą.
Jei vėl važiuosiu Dakare, reikia naujos technikos.
Laisvydas KanciusketurratisKlaipėda
Rodyti daugiau žymių

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App StoreGoogle Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.