Kaip iš Vilniaus į Bankoką važiuojantiems keliautojams sekėsi tarpinėje stotelėje ir kuo jie nustebino kazachų žurnalistę, lrytas.lt pasakojo Saulius Paukštys.
„Pramiegojom. Galvojom, gausim velnių nuo Viliaus, todėl su treningais nulėkėm į liftą, vos spėję dantis išsivalyti. Uždusę su Andrėjum ir Františeku sugriuvom į pusryčių kavinę, o čia beveik niekas mūsų net nepastebėjo, nes lrytas.lt išleido dar vieną mūsų reportažą ir visi skaito, ginčijasi.
Barti negavom ir ramiai, neskubėdami papusryčiavom. Susiskambinom su Lietuvos ambasada Astanoje – mūsų laukia maždaug už valandos (rugsėjo 18 d.). Pradedam ruoštis. Malonu bus lietuvius pamatyti po tiek tūkstančių kilometrų.
Besiruošdami sutinkam du norvegus su motociklais. Jie taip pat nakvojo mūsų viešbutyje ir taip pat keliauja po Kazachstaną. Norvegai išvažiuoja mojuodami, o mūsų startas atsideda, nes vėl neužsiveda Valiaus „tojota“.
Tos pačios problemos – kažkokie signalizacijos kaprizai. Visi mechanikai aplink „tojotą“, kaip kokioj ligoninėje. Galiausiai imame vėluoti. Mūsų laukia ambasadorius, tai sušokam visi į Andrejaus „roverį“ ir važiuojam į susitikimą. Mūsų ambasada – pačiam miesto centre. O „tojota“ lieka snausti viešbučio kieme.
Randam ambasados pastatą ir susispiečiam foje, nes mums reikia į dešimtą aukštą. Pakylam iškart dviem liftais ir mus maloniai pasitinka ambasadorius dr. Rokas Bernotas – labai draugiškai mus išklausė, pavaišino kava ir papasakojo apie krašto kultūrinius ir politinius niuansus.
Gavom ir patarimų kaip elgtis ir kaip bendrauti Kinijoje. Ambasadorius pristatė mums Astanos laikraščio „Kazachstanskaja Pravda“ žurnalistę Giulijam. Pasakojome jai apie mūsų kelionę, apie S.Dariaus ir S.Girėno žygį bei mūsų tikslą pažymėti legendinių lakūnų skrydžio aštuoniasdešimtmetį. Ir garsinti Lietuvos vardą.
Žurnalistė akivaizdžiai nustebusi – jai mūsų lakūnų skrydis buvo naujiena. Turbūt daug kazachų sužinos apie tai ir apie mūsų šalį pirmą kartą. Nusifotografavome Astanos laikraščiui prie mūsų technikos.
Tikrai ačiū ambasadoriui R.Bernotui už priėmimą. Paspaudėm rankas, pasifotografavom ir vėl septyniese susispaudę mašinoje Astanos gatvėmis judėjome prie miegančios Valiaus „tojotos“. Jei kas – praleisim dar naktį Astanoje.
Bet turbūt nuo tos minties įsižeidusi „tojota“ užsiveda, o Laima ir Gabija iš džiaugsmo šoka ir dainuoja, net policijos mašina sustoja pažiūrėti.
Geros nuotaikos apimti važiuojam papietauti ten, kur patarė ambasadorius.
Prie restorano eilė kaip tarybiniais laikais. Bet ji juda ir po penkiolikos minučių jau sėdime prie didžiausio stalo azijietiškais motyvais dekoruotoje restorano salėje, pilnoje valgančių žmonių. Čia tikrai maisto kultas.
Tai patvirtina ir valgiai, kuriais tuoj pat nuklojamas mūsų stalas. Labai skani visokių pavidalų aviena, makaronai, plovas, o šonkauliai, kuriuos užsisakė Andrėjus, tiesiog tirpo burnoje. Viską ragaujam ir dalinamės su draugais.
Tik vienas patiekalas, kurį išsirinko Balys, niekam nepatiko. Atrodo, tai buvo kažkokių subproduktų troškinys.
Patiekalai puikūs, o kainos iki dvidešimt litų. Geras skonio ir kainos santykis.
Prie mūsų motociklų, išrikiuotų prie restorano sutinkam Astanos baikerį Sašką taip pat su BMW 650 motociklu. Jis tiesiog važiavo pro šalį, pamatė ir sustojo susipažinti.
Susipažinome, išsikalbėjome. Saška pasakojo, kad Astanoj taip pat yra baikeriu klubas „Krylatyje Orly“. „Aš važinėju nuo septyniolikos metų“, – didžiavosi Saška. Pasakojome ir jam apie Lietuvą ir mūsų transatlantinius lakūnus. „Oho, – stebėjosi Saška. – Su vienmotoriu lėktuvu per Atlantą“.
Saškai papasakojom, kad norime aplankyti Astanos turgų. Jis pasisiūlė mus palydėti. Turėtumet pamatyti, kaip išdidžiai Saška važiavo mūsų kolonos priekyje. Apėjome turgų, pilną uzbekų ir tadžikų, pardavinėjančių vaisius ir prieskonius.
Man eilinį kartą uždraudė fotografuoti. „Čia gi tarpvalstybinis vizitas, čia Lietuvos delegacija ir viskas suderinta su ministerija“, – sakau išplėtusiai akis moteriškei. Ji nieko nesako, bet daugiau jau neprieštarauja, kai fotografuoju persikų pardavėjus.
Išėję randame mūsų motociklus ir automobilius apstatytus iš visų pusių automobiliais ir sunkvežimiais. Sukiodamiesi ir Ryčiui reguliuojant eismą kažkaip išslenkame iš turgaus aikštelės ir patenkame į pragariškas Astanos gatves.
Čia eismas - kaip koviniame filme. Kadangi mes ryškūs ir spalvingi, kažkiek pagarbos turbūt gauname avansu. Saška vėl veda mūsų koloną per miestą. Išvažiuojam į plentą su rūkstančiais grūdų bei statybų sunkvežimiais ir lekiam link Karagandos.
Benzino kolonėlėje atsisveikiname su Saška. Tikrai puikiai netikėtas susitikimas. Linkėjimai jam iš Astanos. Motociklininkas, be abejonės, mūsų dienos herojus.
Lekiam vakarėjančiomis stepėmis – iš kairės laukai iki horizonto, iš dešinės tolstanti Astanos panorama.
Važiuojam ir važiuojam. Iki Karagandos liko šimtas kilometrų. Prisiminėm rusišką posakį: „Kur tu? Kur kur – Karagandoj.“ Mes jau beveik ten. Dar prieš tai pravažiavom rūkstantį kaminais Timertau miestą. Mus vejasi dieviškų spalvų saulėlydis – jis gęsta tiesiog akyse.
Karagandą privažiuojam jau tamsoj ir, kaip jau ne kartą buvo, navigacija nuveda kažkur į nežinią –šį kartą į klaikių sugriuvusių fabrikų rajoną. Kol suradom mūsų viešbutį-bendrabutį „Turist“ praeina dar pusvalandis klajonių, taksistų kamantinėjimų ir navigacijos prakeiksmų.
Galiausiai apsigyvenom tame „Turist“. Čia yra gera pirtis, todėl pavargę motociklininkai nuėjo atsigauti ir nusiplauti dulkes, o mes su Františeku kaip kokie išminuotojai ieškom interneto likučių kurie kažkur čia – viešbučio foje.
Radom ryšį prie portje stalelio ir simpatiška administratorė Irina leido mums čia pastovėti.
Apsnūdusiems mūsų kirkinimams Irina nepasiduoda ir aš jau einu miegoti. Mano lova sukonstruota iš pundo apklotų sutiestų ant žemės, nes čia nėra nė atliekamo čiužinio. Einu miegoti, o Františekas dar rašo laiškus draugams.
Ryt keliausime prie Balchašo ežero – iki ten keturi šimtai kilometrų. Ten turėsime poilsio dieną. Sako kad ten gražu. Pažiūrėsime.“
