Kaip jiems sekėsi palikti Tibetą, portalui lrytas.lt pasakojo žygio metraštininkas Saulius Paukštys:
„Ryte radome apšarmojusius motociklus. Sigito termometras rodo minus du. Bet saulė kyla ir oras šiltėja. Juk čia Tibeto kalnai – aukštis virš trijų tūkstančių metrų. Ir nors esam kalnuose jau ketvirta diena, kvėpuoti vis dar sunku.
Langmu gatvelėmis išvingiuojame tarp senamiesčio molinių namelių. Auksiniai šventyklų stogai blykstelėja rytmečio saulėje ir lieka už kalno keteros. Pasineriam į stačių uolų suspaustą tarpeklį ir po keliu staigių posūkių patenkam į plynaukštę.
Atrodo lyg būtume lygumoje, bet prietaisai rodo trijų su puse kilometrų aukštį. Pievos, kiek akys užmato. Ir gausybė besiganančių gyvulių. Visa lyguma nusėta piemenų palapinėmis. Stabtelėjam prie vienos. Moteriškė išeina pažiūrėti į mus ir mes su Baliu einam pažiūrėti kaip ji gyvena.
Šeimininkė pakviečia arbatos. Palapinė stovi tiesiog ant žemės, kampe stalelis, lova, apklota margaspalviais apklotais, o vidury krosnelė. Šalia guli maišas džiovintų gyvulių „blynų“ – pagrindinis kuras.
Atbirbia motociklu ir šeimininkės vyras. „Velkom“, – sako. Palapinėje šilta ir piemenų arbata skani. Šeimininkė šypsosi. Pasifotografuojam ir judam plynaukštės keliu tarp nesibaigiančių avių, jakų, ožkų ir arklių kaimenių. Iki pat horizonto plyti lygumos kalnuose. 3500 metrų aukštis.
Banyou kaimelyje tarp bliaunančių avių ir jakų lyg kosminis laivas stovi milžiniškas betoninis jakas su ant nugaros šokančiomis merginų figūromis. Pasirodo, tai jau baigiamas įrengti pakelės restoranas.
Betoninio jako galvoje - banketinė salė, o pilve dar ir skulptūrų muziejus. Visa eilė betoninių skulptūrų džiūsta prie sienos, ką tik nupurkšta aerozoliniais dažais. O šeimininkas išdidžiai aprodo savo valdas – tikras minties polėkis monotoniškame avių pievų ir sustojusio kalniečių laiko fone.
Plaukiam kaip laivu gyvulių ir piemenų erdvėmis. Tiesiai prieš mus jakų kaimenė išverčia aptvarą ir išlinguoja ant kelio. Braunamės pro juos pypsėdami. Jakai priekaištingai žiūri į mus didelėm akim.
Plynaukštė glaudžiasi ir neria į aštrių viršūnių punktyru pažymėtą kalnų kiaurymę. Pradedame leistis. Kalnų serpantinai, tuneliai, tiltai meta mūsų kelią per bedugnius tarpeklius. „Galitai“ tiltas, šešiomis arkomis remdamasis į bedugnės kraštus, ištraukia mus iš serpantino suktuko ir meta į tunelį.
Leidžiamės ir leidžiamės, bet ir vėl stovi ženklas, kad aukštis 3500 m. – mistika. Už posūkio dar vienas tunelis ir iš jo kyšo sunkvežimio uodega. Kalnų kelio spūstis. Bet mašinų eilė pajuda ir lėtai praslenkam pilną urzgiančių sunkvežimių tunelį.
Kitoj pusėj stovi policijos mašinų apsuptas sunkvežimis suplota nosimi. Policija reguliuoja eismą.
Kalnai puošiasi medžiais ir krūmynais, matyt, pagaliau tikrai leidžiamės. „Laikas stabtelėti“, – sako Andrėjus, nuvargintas kovų su jakais ir avimis. „Valanda iki didesnio miesto Song Pam, ten stabtelėsim ir užkąsim“, – sako Teris. „Okay“, – atsakom choru.
Song Pam - senovinis miestas jau ant Tibeto ribos. Čia visur pilna mėsos krautuvėlių. Visokios skerdienos dalys kabo tiesiog gatvėje ir tvyro toks specifinis kvapas. Miela pardavėja pavaišina tik ką iškepto kumpio gabalėliu. Tamsiai raudona, sodri mėsa.
Tai jakų mėsos regionas, skelbia didelis užrašas virš parduotuvės durų. Mėsa skani, kvapni ir sultinga. Panaši į jautieną, bet turi ir avienos aromatą.
Pasivejam tarpekliu skubančią upę. Visą dieną važiuosime palei upės tėkmę. Tai Minjiang upė – viena pagrindinių provincijos drėkintojų.
Song Pam aikštėje stovi didelė butaforinė tvirtovės replika. Aplink marširuoja šarvuoti kiniečių kariai. Jie nedidukai, bet ginklais žvangantis būrys atrodo grėsmingai. Prie grėsmingų tvirtovės vartų – raudono granito skulptūra, vaizduojanti vyrą ir moterį kiniškais drabužiais.
„Tai pirmasis Tibeto karalius Sonizan Gan Bu. Jis suvienijo Tibeto gentis ir sukūrė valstybę. O čia jo žmona, Kinijos princesė Wen Chen. Ji atnešė į Tibetą budizmą. Skulptūra simbolizuoja Kinijos ir Tibeto draugystę“, – sako Teris ir juokiasi.
Lydimi upės, tarpekliu vingiuojam tolyn. Statūs šlaitai iš abiejų pusių. Kai kur matosi nukritę akmenys, kai kur uolos apvyniotos apsauginiais tinklais, kai kur virš kelio betoniniai įtvirtinimai. Čia dažnai būna akmenų nuošliaužos, o žemės drebėjimai įprasti. Prieš keliolika metų ir Song Pam miestas buvo apgriautas žemės drebėjimo. Žuvo žmonių.
Tarp grėsmingų, virš galvos kabančių uolų keliaujam tolyn. „Nakvosime mieste, pavadinimu Wenchuan, – sako Teris. – Dabar prasidės miškai.“ O mes gaudom Minjiang upės mėtomus saulės raivulius.
Kaimeliai, prilipę prie stačių šlaitų, apkaišyti obelų sodeliais. Upė platėja ir pavirsta kalnų ežeru. „Prieš penkis metus uolų nuošliauža užtvenkė upę ir atsirado ežeras“, – sako Teris. Matom tą uolų užtvanką apačioj ir dar krūmais neužžėlusį nuošliaužos pėdsaką.
Taip sakant, gamtos pažinimo vaizdas. Fotografuojamės su upe ir su gamtos stichijomis. Aikštelėje tibetietis stumdo kelis didelius baltus jakus. Jakai muistosi ir mataruoja dideliais smailais ragais. Ragai padabinti raudonais kaspinais, o tibetietis prašo dešimt juanių už pasėdėjimą ant jako.
Fotografuojamės su upe ir su jakais. Apsukam ežerą ir neriam į vienas kitą pratęsiančius tunelius. „Tunelius pastatė tik prieš kelis metus, – pasakoja Teris. – Anksčiau kelias sukdavo aplink visą kalnyną...“
Išlekiam į šviesą ir stačiu serpantinu leidžiamės ir leidžiamės žemyn. O mus vis seka ir kelią rodo vis sraunėjanti ir platėjanti upė. Šokdami nuo vieno serpantino ant kito praplaukiam pro senovinę tvirtovę, įrėmintą ant uolos vakarėjančios saulės sukamų šešėlių.
„Čia baigiasi Tibetas. Čia gyvena Qiang tautybės žmonės“, – sako Teris. Ir lyg gigantiškam kirviui kirtus pasikeičia ir landšaftas, ir pastatų architektūra, ir žmonių išvaizda. Rytoj pasieksime Chengdu miestą.
Važiuojame skardžio pakraščiu. Apačioj sūkuriuoja ir urzgia upė Minjiang. O virš mūsų galvų kyla stačios uolos, grasindamos suspausti ir upę, ir mus savo gniaužtuose. Ir tik Wenchuan miestas mus išplėšia iš uolų bei priglaudžia nakčiai. Kažkur čia pat po viešbučio langais Minjiang upė dainuoja mums savo kalnų lopšines.