Ši vieta dar prieš 40 metų buvo paženklinta šeimos tragedija.
Gesinti ugnies, antradienio vakarą įsiplieskusios didžiuliame keturių vietų garaže Vilniaus priemiestyje, Salininkuose, Mechanikų gatvėje, atskubėjo net 15 ugniagesių gelbėtojų keturiais automobiliais.
Tačiau restauratoriaus dirbtuvių išgelbėti nepavyko – sudegė ne tik medinės stogo perdangos, sienų apdaila, remonto įranga, bet ir trys restauruoti automobiliai – apie 50 tūkst. litų vertės reta sportinė „Lada Samara“ (VAZ 2108-91) ir du senoviniai BMW.
Padegėjai tykojo pasaloje
V.Veligoras įtaria, kad ugnis įsiplieskė neatsitiktinai – tuomet, kai garaže buvo trys vertingi automobiliai, iš kurių du vyras jau buvo spėjęs suremontuoti.
Ugnis įsiplieskė ties pastato durimis, kai šeimininkas buvo trumpam išėjęs į namus išsivirti arbatos. Grįžęs jis pamatė besiveržiančius dūmus, o atidaręs duris – ant žemės išlietą liepsnojantį skystį.
Meistras įtaria, kas galėjo taip pasielgti: „Buvo tokie iš Kauno atvažiavę, nepažįstami. Tvarkiau jiems „Camaro“, jie liko nepatenkinti – buvo visko, bet galiausiai, maniau, atsisveikinome taikiai.Per tiek metų, kiek dirbu, jau jaučiu, kada žmonės nori pasinaudoti ir nesumokėti už darbą. Bet aš dirbu su mašinomis, dirbti su žmonėmis nemoku, todėl taip ir būna.“
Užgriuvo didelės skolos
Dieną po nelaimės automobiliai nepajudinti tebestovėjo sudegusiame garaže.
„Nežinau, ką toliau darysiu, net neįsivaizduoju. Tikriausiai parduosiu namus, grąžinsiu skolas ir važiuosiu į užsienį. Čia man nebėra ką daryti“, – sunkiai žodžius rinko V.Veligoras.
Jis neslėpė, kad padėtį apsunkina tai, jog tik vienas sudegusių automobilių, prieš 30 metų pagamintas retas automobilis „BMW 745i Turbo“ E23 kėbulu, priklausė jam. O „Lada“ ir „BMW 335i E30“ jam restauruoti patikėjo užsakovai.
Taigi V.Veligoras ne tik prarado vienintelį pragyvenimo šaltinį. Jį užgriuvo apie 70 tūkst. litų skola sudegusių automobilių savininkams.
„Jiems dar neskambinau, nežinau, kaip reikės pasakyti“, – baiminosi restauratorius. Jo garažas ir verslas nebuvo apdrausti.
Garažas – ant žemės ir po ja
Gaisro prislėgtas vyras tvirtino rimtai svarstantis parduoti garažą: „Tai man ženklas, kad laikas pradėti iš naujo.“
V.Veligoras įsitikinęs, kad šią vietą gaubia bloga energija. Prieš 40 metų toje pačioje vietoje stovėjusiame mažesniame garaže žuvo jo tėvas.
7 metų berniukas matė, kaip stogą remontuojantį tėvą mirtinai prispaudė griūvanti perdanga.
Suaugęs V.Veligoras savo rankomis pastatė gerokai didesnį garažą. Jo dirbtuvės buvo ne tik virš žemės iškilusiame erdviame mūriniame garaže su palėpe, bet ir po didžiąja kiemo dalimi besidriekiančiame trijų aukštų rūsyje.
Nusileidus į betoninę tvirtovę primenančias patalpas pasitiko makabriškas vaizdas.
Painūs koridoriai su daugybe užkaborių ir landų į žemutinius aukštus buvo persmelkti degėsių smarvės, ant darbo stalo mėtėsi krūva variklio detalių, o nuo lubų tebevarvėjo ugniagesių išlietas vanduo.
Palietus sieną dar buvo galima justi prieš pusę paros siautusios ugnies šilumą.
Milžiniškas patalpas po žeme V.Veligoras įrenginėjo 15 metų. Tačiau pastaruosius septynerius metus jis buvo kiek nuleidęs rankas – tai išdavė rūsio pakampėse besimėtantys sulankstyti ratlankiai, kitokios automobilių detalės, seni apmušalai.
Ūpas dirbti V.Veligorui prislopo po motinos mirties, kai jam nepavyko susitarti su seserimis dėl palikto namo dalybų.
Nepalūžti padeda sūnus
Tačiau kalbant apie ateitį vyro akys praskaidrėjo. Užgriuvusi nelaimė nesutraiškė automobilių restauratoriaus optimizmo.
Galvoti apie ateitį V.Veligorą skatina mylimoji ir pusantrų metų sūnus.
„Viskas tik dėl jo. Sūnus jau dabar mėgsta mašinas, jam įdomu, ateina į garažą, žino, kur varžtai, kaip juos sukti. Neturiu jokių abejonių, kad jis mano“, – juokavo vyras.
Atidavęs skolas jis planuoja porai mėnesių išvažiuoti į Gran Kanariją pailsėti pas draugus, o paskui kibti į darbo paieškas: „Maniau, kad viduje esu geležinis. Bet... Mašinos irgi lūžta, o kur čia žmogus. Reikia susidėlioti mintis, svarbu, kad galvoje viskas būtų gerai, o darbo atsiras.“
