Ąžuolyno pakraštyje plyti nuostabus gamtos kampelis – Adomo Mickevičiaus slėnis. Medžiai jame išgenėti, stovi tvarkingi suolai.
Tačiau nei kauniečiams, nei turistams didelio susidomėjimo slėnis nekelia.
Per praėjusią vasarą A.Mickevičiaus slėnį aplankė tik trys turistų iš Lenkijos ekskursijos. Iš dalies nepelnytai slėnis neišnaudojamas greičiausiai ir dėl to, kad į jį patekti nepatogu.
Slėniu patriotiškai besirūpinančios bendruomenės „Girsta“ vadovė Zinaida Streikienė įsitikinusi, kad padėtį sugebės pakeisti.
Slėnyje šlovino pavasarį
Greta Radvilėnų plento driekiasi nuostabus slėnis. Čia gyvendamas Kaune dienas mėgdavo leisti poetas A.Mickevičius.
Todėl jam išvykstant į užsienį 1823 metais poeto bičiuliai slėnį pavadino A.Mickevičiaus vardu ir pastatė poetui skirtą įspūdingą akmenį. Prie jo kur kas vėliau atsirado ir granito lenta.
Ant lentos iškaltas poeto ketureilis: „Pamačiau aš puikų slėnį palei Kauną, laumės ten audžia pavasario rytą, žalią veją žiedais iškaišytą. Slėnio gražesnio nėra šiam pasauly.“
Nėra šiukšlių dėžių
Poetas ne veltui šlovino šią vietą, nes ji ir dabar įspūdinga. Pavasaris – pats metas apsidairyti, kaip vietovė atrodo.
Miesto tvarkdariai slėnį puikiai prižiūri. Seni medžiai nugenėti ir išgabenti. Įdomu pasigėrėti ir Girstos upelio vingiais, ypač toje vietoje, kur įrengta nedidelė kaskada.
Susiję straipsniai
Susiję straipsniai
Prie A.Mickevičiaus akmens įrengti tvarkingi suolai. Tiesa, nematyti nė vienos šiukšlių dėžės. Kažkokie nenaudėliai prie akmens buvo atsinešę daugybę alaus skardinių ir jas bei kitas šiukšles taip ir paliko.
Pamačius prišiukšlintą gražią vietą, sąžinė neleido šiukšlių palikti – jas surinkę drauge su fotografu išgabenome.
Pasiekti slėnį nepatogu
Didžiausia problema norint aplankyti slėnį – tai, kad į jį sudėtinga patekti. Radvilėnų plento pradžioje, prie Tunelio gatvės, yra aikštelė, kur galima atvykti automobiliu ir jį palikti.
Tačiau norint pasieti asfaltuotą taką, nuo kurio prasideda kelionė į slėnį, reikia eiti siauručiu neasfaltuotu Radvilėnų plento pakraščiu.
Jei palyja, jis tampa tikra purvyne. Vietomis kojos gali į purviną dumblą įsmigti iki kulkšnių.
Stengiantis to išvengti tenka žingsniuoti plentu. Tačiau tai pavojinga, nes pro šalį nuolat lekia lengvieji ir sunkiasvoriai automobiliai.
Ekskursijos atvyksta retai
Turistų grupių į slėnį atvyksta labai mažai.
Kauno turizmo informacijos centro direktorius Mindaugas Žiedelis „Laikinajai sostinei“ sakė, kad A.Mickevičiaus slėniu patys kauniečiai retai domisi. Todėl vietovė neįtraukta į populiariausių lankytinų Kauno vietų 15-tuką.
Slėniu domisi tik viena kita turizmo agentūra, kuri turistus į Kauną atveža vos kelioms valandoms.
„Šią vietą kartais nori aplankyti turistai iš Lenkijos. Jie į Kauną užsuka dažniausiai vasaromis. Praėjusią vasarą slėnį aplankyti panoro tik 3 turistų grupės“, – sakė A.Žiedelis.
Kauno turizmo informacijos centro vadovas mano, kad greičiausiai slėnis primirštas ir dėl to, kad patekti į jį nėra labai patogu.
Turi pertvarkos planą
Aktyviausiai A.Mickevičiaus slėniu rūpinasi bendruomenė „Girsta“. Jos vadovė Z.Streikienė pasakojo, kad jau daugiau kaip 10 metų „Girsta“ atėjus rudeniui slėnyje rengia poezijos popietes. Ištisus metus bendruomenės nariai prižiūri slėnį, jį vis patvarko.
Tačiau kaunietė turi ir konkretų planą, kaip vietovę padaryti patrauklią didesniam skaičiui kauniečių.
Z.Streikienė pasakojo, kad yra planas išgrįsti Radvilėnų plento pradžioje esančią aikštelę automobiliams.
Nuo jos nutiesti skalda dengtus takus, padaryti naujus tiltus, kad slėnį būtų patogiau pasiekti ir nereikėtų keliauti Radvilėnų plento pakraščiu.
Moteris sakė, kad jos planui miesto aplinkosaugininkai pritaria. Lėšų ir darbo jėgos, siekdama įgyvendinti sumanymą, moteris prašo ne miesto savivaldybės, bet verslininkų, Kauno akademinės bendruomenės.
Poeto vardu pavadintą akmenį buvo paslėpę
Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje surinktos žinios byloja, kad A.Mickevičius slėnyje mėgdavo lankytis 1819–1823 metais, mokytojaudamas Kaune.
Jam išvykstant į užsienį, bičiuliai slėnį ir ten atgabentą didelį akmenį pavadino poeto vardu.
1859 metais Kaune pradėjus statyti geležinkelį caro valdžia liepė rinkti akmenis iš apylinkių ir gabenti į statybvietę. Todėl A.Mickevičiaus akmuo buvo paslėptas – užkastas Girstupio upelio šlaite.
1918 metais per potvynį vanduo akmenį išplovė. Tai pastebėjo teritorijos prižiūrėtojas Joachimas Čalkevičius. Apie akmenį jis pranešė tuometiniam Kauno miesto muziejaus vadovui Tadui Daugirdui.
Vėliau akmuo buvo pastatytas toje vietoje, kur yra ir dabar. 1955 metais prie jo atsirado granito lenta su poeto ketureiliu ir parašo faksimile.
1987 metais akmuo pripažintas respublikinės reikšmės gamtos paminklu.