Teritorijos, kur Lietuvos vairuotojų laukia keisčiausi pavojai

Tokios nepripažintos arba ginčytinos teritorijos, kaip Krymas, Padniestrė ar Pietų Osetija ir Abchazija, yra išskirtinis praktinis, o svarbiausia – teisinis atvejis.

 Vykstantys į Krymą gali tikėtis itin nuodugnaus patikrinimo.<br> Reuters/Scanpix nuotr.
 Vykstantys į Krymą gali tikėtis itin nuodugnaus patikrinimo.<br> Reuters/Scanpix nuotr.
Krovinių gabenimas į teritorijas su ginčytinu statusu gali būti fiziškai nesaugus ir visada yra teisiškai keblus. <br>T.Stasevičiaus nuotr.
Krovinių gabenimas į teritorijas su ginčytinu statusu gali būti fiziškai nesaugus ir visada yra teisiškai keblus. <br>T.Stasevičiaus nuotr.
 Vykstantys į Krymą gali tikėtis itin nuodugnaus patikrinimo.<br> Reuters/Scanpix nuotr.
 Vykstantys į Krymą gali tikėtis itin nuodugnaus patikrinimo.<br> Reuters/Scanpix nuotr.
Daugiau nuotraukų (3)

Vadimas Volovojus, Cargonews.lt

Sep 30, 2017, 1:59 PM

Žmonėms ten reikia gyventi kaip ir visiems kitiems, bet vežėjams – ypač tarptautiniams – svarbu ne tik pristatyti jiems prekes, bet ir padaryti tai teisėtai, kad vėliau jam nekiltų juridinių problemų nei su viena iš konflikte dalyvaujančių šalių.

Cargonews.lt nusprendė išsiaiškinti atskirų nepripažintų valstybinių vienetų, kurie verslo prasme gali būti įdomūs Lietuvos vežėjams, legalaus pasiekiamumo niuansus.

Reikia pastebėti, kad universalaus recepto šiuo atveju nėra, nes kiekvienos teritorijos geografinė padėtis ir statusas yra skirtingi.

Kalbant apie konfliktus postsovietinėje erdvėje tenka atsižvelgti į Rusijos vaidmenį.

Pavyzdžiui, Krymą Maskva traktuoja kaip savo teritorijos dalį, o Pietų Osetiją ir Abchaziją, skirtingai nuo Padniestrės, pripažįsta kaip nepriklausomas valstybes, nors Ukraina ir Gruzija su tuo vienareikšmiškai nesutinka.

Lengviausias būdas išvengti problemų būtų nugabenti separatistų užsakytą krovinį iki tam tikro taško, o po to perduoti jį vežėjui, kuris lengviau pateks į nepripažintą teritoriją. Pavyzdžiui, Gruzijos, Moldovos ar Ukrainos kompanijai.

Tačiau tokia schema nebūtinai patenkins užsakovą. Be to, verslininkui norisi gauti maksimalią naudą ir pačiam nugabenti krovinį iki galutinio punkto.

Tuomet reikia gilintis į kiekvieną situaciją atskirai. Analizei pasirinkome Krymo, Padniestrės ir Pietų Osetijos bei Abchazijos atvejus, kurie potencialiai galėtų sudominti Lietuvos vežėjus.

Į Krymą per Rusiją?

Greičiausias krovinio nugabenimo iš Europos į Krymą maršrutas driekiasi per Ukrainą. Kitos valstybės – priklausomai nuo kelionės pradžios taško. Reikėtų atsižvelgti į šios šalies ir Rusijos, kuri vertina Krymą kaip savo teritoriją, prekių vežimo reikalavimus.

Kalbant apie Ukrainą, be standartinių krovinių gabenimo į tą valstybę taisyklių verta atkreipti dėmesį į du teisės aktus.

Visų pirma į įstatymą „Dėl teisinio piliečių teisių ir laisvių užtikrinimo laikinai okupuotoje Ukrainos teritorijoje“, kuriame, pavyzdžiui teigiama, kad užsieniečių patekimas į Krymą ir išvažiavimas iš jo yra įmanomas tik su specialiais leidimais per patikros punktus.

Taip pat į įstatymą „Dėl laisvos ekonominės zonos „Krymas“ įkūrimo ir dėl ekonominės veiklos okupuotoje Ukrainos teritorijoje vykdymo ypatumų“.

Tačiau visa tai iš esmės perbraukė Ukrainos vyriausybės sprendimas, priimtas 2015 metų gruodžio 16 dieną ir uždraudęs darbų, prekių ir paslaugų eksportą į Krymą, „išskyrus asmeninius daiktus, socialiai reikšmingas maisto prekes ir humanitarinę pagalbą“.

Vėliau ministrų kabinetas patikslino nuostatą dėl socialiai reikšmingų prekių ir pateikė jų išplėstinį sąrašą.

Tačiau svarbiausia yra tai, kad bendra vežamų tokio pobūdžio prekių kaina neturi viršyti 10 tūkstančių grivinų (340-350 eurų), o svoris – 50 kilogramų vienam žmogui. Tai reiškia, kad apie sunkiųjų krovinių pervežimą negali būti nė kalbos.

Pagal CargoNews.lt iš Ukrainos gautą informaciją, iki tam tikro momento dideli kroviniai iš jos teritorijos į Krymą nebuvo gabenami – tik kroviniai iki trijų tonų su būtinybe įrodyti, kad čia asmeniniai daiktai.

Turbūt galima įrodyti ir tai, kad veži humanitarinę pagalbą, bet čia prasideda vadinamoji „pilkoji zona“, kuri nesiderina su legalumo principais.

Tačiau verslas nepasidavė ir ėmė daryti savaip: normaliai prikrautas vilkikas paprasčiausiai važiuoja į Rusiją. Pavyzdžiui, įforminamas standartinis dokumentų paketas prekių gabenimui į Rostovą ar Krasnodarą, kur krovinis išmuitinamas ir po to tuo pačiu automobiliu vežamas į Krymą.

Žinoma, jeigu vėliau parodyti kelionės tęsinio dokumentus Ukrainos tarnyboms, grės atsakomybė ar net – kalėjimas. Tačiau, be abejo, niekas nerodė.

Tokiu būdu, dar visai neseniai, pagal Ukrainos teisės aktus, į Krymą galima buvo vežti tik asmeninius daiktus, socialiai reikšmingas maisto prekes ir humanitarinę pagalbą.

Neformaliai per Rusijos teritoriją pagal jos taisykles ten galima vežti bet ką, išskyrus, prekes, kurių atžvilgiu Maskva taiko sankcijas.

Teoriškai Ukrainos pusė neturi didelių galimybių sužinoti, kaip viskas įvyko. Tačiau reikia turėti omenyje, kad grynai teisiškai schema buvo nelegali ir kiekvienas vežėjas privalėjo turėti tai omenyje.

Tuo galima būtų ir baigti, bet šių metų birželio viduryje Kijevo Administracinis apeliacinis teismas panaikino aukščiau minėtą vyriausybės sprendimą. Tiesa, to siekę aktyvistai nežino, kiek ilgai tęsis jų pergalė, nes ministrų kabinetas greitai gali priimti kitą nutarimą.

Taip pat neaišku, kaip eilinis tvarkos pasikeitimas veikia praktikoje – yra rizika, kad nepaisant teismo sprendimo, panaikintas vyriausybės sprendimas Krymo pasienyje iš Ukrainos pusės vis tiek bus taikomas tiesiog dėl betvarkės ar politinių sumetimų. Tai gali daryti ir pilietiniai aktyvistai, ir valstybinės institucijos.

Šiame kontekste galima naudotis rusišku maršrutu, bet teisine ir politine prasme to daryti nepatartina.

Į Pietų Osetiją ir Abchaziją irgi per Rusiją?

Separatistinių Gruzijos regionų padėtis skiriasi nuo Krymo situacijos. Gruzija Pietų Osetiją ir Abchaziją vertina kaip savo teritorijas, o Rusija pripažįsta jas kaip nepriklausomas valstybes. Žiūrint geografiškai, ten galima patekti tiek iš vienos, tiek iš kitos šalies.

Kaip mums nurodė Gruzijos ambasada Lietuvoje, pagrindinis teisinis dokumentas šiame kontekste yra „Gruzijos okupuotų teritorijų įstatymas“.

Jis yra labai griežtas ekonominio bendradarbiavimo su nepripažintomis respublikomis srityje. Kaip teigiama šeštame įstatymo straipsnyje, „okupuotose teritorijose draudžiama bet kokia ekonominė veikla ir tarptautiniai pervežimai kelių transporto priemonėmis“.

Išimtiniu atveju Tbilisis gali išduoti specialų leidimą ekonominei veiklai Pietų Osetijoje ir Abchazijoje, jeigu ji atitinka valstybinius Gruzijos interesus, prisideda prie taikaus konflikto sureguliavimo ir pasitikėjimo tarp nukentėjusių nuo karo pasekmių gyventojų atstatymo arba yra humanitarinio pobūdžio.  

Kas nori gauti tokį leidimą, turi informuoti apie tai Gruzijos vyriausybę prieš, o jeigu neįmanoma – po atliktų veiksmų, nurodydamas visas jų detales – kas, ką, kur, kada vežė ir pan. Nustatytos tvarkos pažeidimo atveju gresia baudžiamoji atsakomybė.

Tokiu būdu, krovinių gabenimo variantai į Pietų Osetiją ir Abchaziją yra keli. Pirmas – įforminti Gruzijoje specialų leidimą. Galbūt, požiūris į Lietuvos verslą bus palankus.

Antras, važiuoti į nepripažintas teritorijas per Rusiją, neinformuojant apie tai Tbilisio.

Kaip nurodė Abchazijos Prekybos, pramonės ir amatų rūmai, prekės į respubliką gali būti įvežamos bet kokios, išskyrus uždraustas, o produkcijos importui reikalingus dokumentus ruošia importuotojas.

Kitaip tariant, po kontrakto sudarymo visus klausimus spręs Abchazijos pusė. Pažymėtina, kad įforminant dokumentus, naudojamas Gruzijos kodas, kadangi Abchazija savo kodo neturi. Pagrindinė patekimo į Abchaziją vieta iš Rusijos pusės – patikros punktas Psou.

Pietų Osetiją su rusiška Šiaurės Osetija jungia Roko tunelis, o kalbant apie dokumentus, oficialiame Rusijos konsulinės informacijos tinklapyje rašoma: „Asmenys, transporto priemonės, kroviniai ir kita nuosavybė, vykstanti per valstybinę Pietų Osetijos Respublikos sieną, turi būti patikrinta muitinės pareigūnų ir pasieniečių. Kontrolę organizuoja ir vykdo kompetentingos Pietų Osetijos Respublikos institucijos, o jos tvarką nustato Pietų Osetijos Respublikos įstatymai.“

Muitų kontrolę reglamentuoja Pietų Osetijos Respublikos muitų kodeksas, sudarytas Rusijos Federacijos muitų kodekso pagrindu“.

Kitaip tariant, Pietų Osetija teisiškai yra beveik Rusija, kurios transporto kompanijos gali pateikti daugiau detalių apie krovinių gabenimą į šią nepripažintą respubliką. Kreiptis į jas, pasinaudojus internetu ir telefonu bus paprasčiau, negu bandyti gauti reikiamą informaciją iš Pietų Osetijos valdžios institucijų.

Būtina pabrėžti, kad važiavimas į separatistines Gruzijos teritorijas be jos žinios per Rusiją yra legaliai netinkamas kelias „Gruzijos okupuotų teritorijų įstatymo“ kontekste. Iki 2016 metų Gruzija iškėlė tik kelias bylas dėl neteisėtos ekonominės veiklos okupuotose teritorijose, bet tai jokiu būdu nereiškia, kad žiūri į situaciją pro pirštus.

Be to, reikia turėti omenyje, kad išaiškėjęs minėto teisės akto pažeidimas gali politiškai pakenkti draugiškiems Lietuvos ir Gruzijos santykiams.

Bene geriausia išeitis Lietuvos vežėjams, kurie turės progą užmegzti kažkokius verslo santykius su Pietų Osetija ar Abchazija, yra gabenti prekes į artimiausią Rusijos regioną, o ten perduoti jas šios šalies transporto sektoriaus atstovams.

Specialaus Gruzijos leidimo ekonominiam bendradarbiavimui su okupuotomis teritorijomis gavimas pareikalaus žymiai daugiau laiko ir pastangų.

Į Padniestrę per Moldovą

Nepripažintos Padniestrės Respublikos principas – tik vežkite prekes. Kaip mus informavo šalies Pramonės ir regioninės plėtros ministerija, specialūs leidimai krovinių gabenimui neišduodami, o jeigu ir būtų įvesti, tai tik formaliai – greičiausiai, taptų nemokamais.

Dabartinės krovinių gabenimo taisyklės – maksimaliai palankios, o reikalavimų kiekis – minimalus.

Detalesnę informaciją apie dokumentus, reikalingus muitinės kontrolei, galima rasti Padniestrės Muitų kodekse. Papildomus klausimus šioje srityje galima užduoti vietiniam Valstybiniam muitinės komitetui netgi jo tinklapyje.

Patekti į separatistinę teritoriją galima dviem būdais – per Moldovą įvažiuojant į ją iš Rumunijos ar Ukrainos pusės ar per Ukrainą. Pastarojo varianto privalumas yra tas, kad jis leidžia išvengti moldaviškų muitų kontrolės ir kitokių formalumų, bet tai nelegalu.

Be to, kurį laiką Ukraina pro pirštus žiūrėjo į krovinių gabenimą į Padniestrę per savo teritoriją, o neseniai pasirodė žinia, kad nuo šiol Kijevas leidžia vežti maisto prekes į nepripažintą Moldovos regioną tik suderinus tai su Kišiniovu.

Trumpai sakant, nereikia ieškoti nuotykių, o bandymai prasmukti į Padniestrę per Ukrainą be Moldovos žinios gali baigtis liūdnai – pavyzdžiui bus konfiskuojama transporto priemonė. Esant reikalui, važiuoti į aptariamą separatistinį regioną galima per valstybės, kuriai jis oficialiai priklauso, teritoriją, sutvarkius visus jos reikalaujamus dokumentus.

Tuo pat metu, kaip perspėjo Tarptautinė Moldovos autotransporto asociacija AITA, prekių gabenimas į Padniestrę turi daug niuansų. Pavyzdžiui, reikia gauti leidimą Moldovos Nacionalinėje autotransporto agentūroje. Todėl asociacija šiuo atveju rekomendavo naudotis vietinių vežėjų, kurie žino visas ekonominio bendradarbiavimo su problemine respublika subtilybes, paslaugomis.

Gal taip ir verta daryti, bet neatmestina galimybė, kad AITA tiesiog nori, jog Moldovos vežėjai gautų daugiau pelno.

Oficialiai krovinių gabenimą į Padniestrę reglamentuoja 2001 metų rugsėjo 19 dieną priimtas Moldovos vyriausybės nutarimas Nr. 1001 „Dėl prekių deklaravimo, kurį turi atlikti ekonominiai agentai iš rytinių Moldovos Respublikos rajonų“ .

Pagal jį Padniestrei skirtos prekės turi būti deklaruojamos vidiniuose Moldovos muitinės punktuose. Vėliau, kaip nustato 2012 metų lapkričio 27 dieną priimtas šalies muitinės tarnybos įsakas, transporto priemonė važiuoja užplombuota, o jos vairuotojas turi turėti importo muitų deklaraciją bei važtaraštį.

Be to, svarbu žinoti, kad nusprendus bendradarbiauti su Padniestrės vežėjais, reikės žiūrėti, ar jie įregistruoti Moldovoje, nes kitaip sandėris bus nelegalus. Tai galioja ir krovinio užsakovui.

***

Apibendrinant, galima teigti, kad krovinių gabenimas į teritorijas su ginčytinu statusu gali būti fiziškai nesaugus ir visada yra teisiškai keblus.

Šiais atvejais egzistuoja įvairios nelegalios schemos, kurios leidžia išvengti papildomų finansinių išlaidų. Tačiau vežėjas privalo žinoti, kad tokiu būdu jis ne tik stato savo valstybę į blogą padėtį, bet ir pats gali sulaukti nemalonių teisinių pasekmių.

Todėl verslo santykius su tarptautinės bendruomenės nepripažintais separatistiniais regionais, tokiais kaip Krymas, Padniestrė ir Pietų Osetija bei Abchazija, palaikančiai transporto kompanijai prioritetu turi tapti labai kruopštus formalumų sutvarkymas su šalimis, kurioms šie regionai oficialiai priklauso.

Atsakymą į klausimą, kiek tokiais atvejais turi dominuoti politika, o kiek ekonomika ir elementari verslo logika, paliekame pačių vežėjų nuožiūrai.

Kitas – ne pats blogiausiais variantas – yra krovinio nugabenimas į tas šalis ir jo perdavimas vietiniams vežėjams, kurie dažnai geriau žino, kaip pristatyti jį užsakovui probleminėje teritorijoje.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.