Tačiau kaip jis Lietuvoje atsirado apskritai ir ką galvoja apie Lietuvos vairuotojus? Apie tai jis kalbėjo LRT RADIJO laidos „10–12“ studijoje.
Tikriausiai nieko nuostabaus, kad užsieniečio kelias į Lietuvą buvo grįstas meile.
„Maždaug prieš dvidešimt metų Portugalijoje sutikau labai gražią lietuvę, todėl čia ir atvažiavau“, – savo pasakojimą pradeda L. Gomesas.
Tačiau iš karto gyventi Lietuvoje jis nesiryžo. Sprendimą nuolatos gyventi Lietuvoje jis priėmė prieš dešimt metų, tačiau tai nutiko ne tik dėl meilės, bet ir mokslo reikalų.
„Portugalijoje buvau pradėjęs architektūros studijas, tačiau jas baigiau atvykęs čia, į Lietuvą. Kelis metus stažavausi „Vilniaus architektūros studijoje“, tačiau aš nei gerai kalbėjau, nei rašiau lietuviškai, o architektūroje keliami aukšti reikalavimai kalbai“, – pasakoja L. Gomesas.
Nepaisant to, kad turi architektūros bakalauro ir magistro laipsnius, šioje srityje jam nepavyko įsitvirtinti. Tačiau tai nesutrukdė atrasti kitą sritį, kurioje jis gali save realizuoti – vairuoti troleibusą.
Pagrindinis skirtumas tarp Lietuvos ir Portugalijos – eismo srautai
Birželio mėnesį buvo lygiai metai, kaip S. Gomesas dirba troleibuso vairuotoju Vilniuje. Noras vairuoti šią transporto priemonę neatsirado šiaip sau. Visų pirma, pašnekovas teigia, kad jam tiesiog patinka vairuoti, o kodėl sėdo prie troleibuso vairo, lėmė aplinkybės.
„Man viską vairuoti labai patinka. Kai tarnavau armijoje, vairavau sunkvežimį. O čia, Lietuvoje, draugai sakė, kad nuolatos ieškoma troleibusų vairuotojų, tačiau niekas nenori jais dirbti. Tai, kad turėjau sunkvežimio vairavimo patirties man padėjo, tačiau vairuoti troleibusą man lengviau“, – sako S. Gomesas.
Tačiau yra ir ne tokių malonių dalykų. Portugalui labiausiai nepatinka, kai tenka dirbti kintančiomis pamainomis. Tai yra, vieną savaitę jis važinėja rytais, kitą – vakarais.
„Mes dirbame tokiomis pamainomis, kad vieną savaitę reikia dirbti tik ryte, kitą – tik vakare. Tai yra sunkiausia psichologiškai, daroma neigiama įtaka biologiniam laikrodžiui. Jei pavyksta susitarti, kad dirbsiu tik rytais, tuomet viskas gerai“, – didžiausią trūkumą dirbant troleibusu vairuotoju įvardija S. Gomesas.
Kalbant apie vairavimo kultūrą ir lyginant Lietuvą su Portugalija, didelių skirtumų S. Gomesas neįžvelgia.
„Mano nuomone, vairavimo kultūra nelabai skiriasi. Portugalijoje didesnis eismo intensyvumas, daugiau automobilių, dėl to ten daugiau problemų, bet pati kultūra skiriasi nelabai“, – LRT RADIJO laidai „10–12“ teigia S. Gomesas.
Kalbant apie troleibuso vairavimą, jis pripažįsta, kad kiti vairuotojai nėra itin tolerantiški šiai transporto priemonei, todėl siūlytų švietėjišką programą, kurios metu, pavyzdžiui, lengvųjų automobilių vairuotojai galėtų susipažinti su troleibuso vairavimo specifika ir galbūt suprastų, kodėl šios transporto priemonės nėra pačios greičiausios.
„Pavyzdžiui, maksimaliai troleibusas važiuoja 50 km/val. greičiu, bet dažniausiai 20–30 km/val., ir kiti vairuotojai dėl to labai pyksta ir nesupranta, kad mes žiūrime į kelią ne tik priekyje, šonuose ir atgal, bet ir į viršų, nes reikia stebėti linijas“, – pastebi S. Gomesas.
Tačiau lėtas troleibuso greitis jo nė kiek nejaudina, o paklaustas, ar norėtų važiuoti greičiau, portugalas atsako klausimu.
„O kam? Gražu pasižiūrėti miesto vaizdus, peizažus. Pavyzdžiui, pastebėjau, kad kai važiuoja troleibusu, visi žmonės žiūri per šoninius langus, o kai važiuoja automobiliu – tik į priekį“, – lėto važiavimo privalumą įvardija S. Gomesas.
