– Liudai, jus pažįstantys žino, kad automobilyje praleidžiate labai daug laiko. Kur tiek keliaujate?
– Ir dabar esu kelyje, tiesa, ne automobilyje, – išsiruošėme į piligriminį žygį. Taigi dažniausiai sėdžiu automobilyje, o dabar žygiuoju. Automobilyje yra visas mano gyvenimas, ko tik ten nėra... net ir pagalvę turiu!
Patyrę vairuotojai žino, kad įveikus daugiau kilometrų ir vairuojant naktį kartais kūnas net sudreba. Taip nutinka, kai labai jau ima miegas ir gali užsnūsti prie vairo. Aš sau to niekada neleidžiu, todėl kai jau pajuntu, kad noriu miego, sustoju artimiausioje aikštelėje, pasidedu pagalvę ir snaudžiu.
Taip nutinka net ir dieną. Kartą mano kolegos, važiuodami į koncertą, pamatė mano automobilį pamiškėje. „Liudo automobilis yra, o paties Liudo nėra“, – stebėjosi jie. O aš tiesiog miegojau išsitiesęs sėdynę ir po galva pasikišęs pagalvę. Niekuomet savęs nekankinu – vieni galvoja, kaip greičiau grįžti namo, o aš sustoju ir pailsiu.
– Kiek per metus nuvažiuojate kilometrų?
– Apie 60–70 tūkstančių. Šis skaičius parodo, kad automobilyje tenka praleisti labai daug laiko, nors tikrai yra per metus nuvažiuojančių daugiau. Automobilis – ir mano drabužių spinta, ir gėlių džiovykla.
Po kiekvieno koncerto kas nors padovanoja gėlių. Pasidedi kur nors, kad nenuvystų, o vėliau kas savaitę reikia išrankioti tas gėlytes, kurių nespėjai parsinešti namo. Tuomet žiūri: viena puokštelė iš vieno miestelio, kita – iš kito.
Bėdų būna ir su daugkartiniais kavos puodeliais – kartais namo išsiplauti tenka parsinešti kokius šešis. Išsiplauni ir jų vėl susikaupia automobilyje. Kai būna intensyvios kelionės ir valgai tik greitojo maisto užkandinėse, atsiranda didelis sąvartynas.
– Tai kur praleidžiate daugiau laiko – scenoje ar automobilyje?
– Aišku, automobilyje. Jei koncertas Žagarėje trunka 1 valandą, kol iki jos nuvažiuoji ir grįžti namo, užtrunka 5–6 valandas. Automobilyje mėgstu klausyti audioknygų, mat namie neturiu laiko paskaityti. Ir kiek literatūros tokiu būdu „perskaičiau“! Dabar klausausi „Doriano Grėjaus portreto“, dažniausiai mėgstu grožinę literatūrą, taip pat lietuvių autorių kūrinius.
Didelė problema, kad tų įskaitytų audioknygų nėra daug, todėl iš pradžių perklausai įdomiausias, o vėliau lauki, kol atsiras naujų. Važiuoti tyloje ilgas valandas atsibosta.
– Ar tenka automobilyje ir repetuoti?
– Labai dažnai, aišku, be natų, bet išmoksti viską beveik atmintinai, paskui pasileidi operos įrašą, kur dainuoja tuo pačiu tekstu, ir įdainuoji. Labai patogu: automobilyje skamba įrašas, o tu mokaisi operos tekstą.
Mano žmona vis stebisi: „Kada tu išmoksti? Juk namie nieko nesimokai.“ O aš namie padarau juodraštinį darbą ir, važiuodamas į kokią nors Žagarę ar Biržus, mokausi. Tos kelionės – didelė dovana, jei reikia atmintinai išmokti tekstus.
– Gal pagal akustikos kokybę renkatės ir automobilius? Ką dabar vairuojate?
– Kai pastarąjį kartą pirkau automobilį, į jį įsėdęs truputį padainavau. Bėda, kai automobilyje prasta akustika. Bet yra visokių automobilių.
O vairuoju 2017 metų „Volvo V60“ universalą. Variklis – dyzelinis, spalva – pilka, o pavarų dėžė – mechaninė. Šiuo automobiliu jau esu įveikęs beveik 190 tūkstančių kilometrų.
– Ar dažnai keičiate automobilius?
– Esu konservatyvus rinkdamasis automobilį. Visuomet maždaug kas ketverius metus keičiu automobilius naudodamasis išperkamąja nuoma, bet perku ne naujus, nes žinau, kad aš taip nuniokosiu automobilį, kad jis niekam daugiau nebus reikalingas. Po tų ketverių metų mano automobiliai būna nurašomi arba atiduodami dalims. Dėl to neperku naujo automobilio, o įsigyju 3–4 metų ir tada kankinu iki pabaigos, niekam iš savų niekada neparduodu ir neraginu iš manęs pirkti.
Automobilio paieška man yra didelis košmaras. Kai artėja tų ketverių metų riba, galvoju, kad ir vėl teks važinėti per automobilių salonus, kitas prekybos vietas, ir labai nervinuosi. Džiaugiuosi, kad turimą „Vovo“ išsirinkau labai lengvai ir greitai.
– Gyvenate užmiestyje, tad galite palyginti vairuotojus čia ir didmiesčiuose.
– Gyvenu prie Kazlų rūdos, tarp Kauno ir Marijampolės. Jau pripratome prie atstumų tarp miestų. Atlikėjas Deivis manęs kartą klausė, kiek laiko vežu vaikus į darželį. Sakiau: „Atstumas – 15 kilometrų, užtrunku maždaug 12 minučių.“ Tuomet aš jo pasiteiravau, kiek jis veža savo vaikus į darželį Vilniuje, pasirodo, pusvalandį.
Taigi žmonės sostinėje spūstyse praleidžia daugiau laiko nei mes užmiestyje. Aš niekada nesupratau noro gyventi mieste – ten galima dirbti, atvažiuoti pabūti, o gyvenimas turi virti kaime.
Kai įvažiuoji į mažesnius miestelius, ryškiai sumažėja automobilių greitis. Kaune važiuojama maždaug 10 km/val. didesniu, nei leistina, greičiu, mažesniuose miesteliuose vairuotojai važiuoja 10 km/val. lėčiau, nei leistina. Žmonės čia niekur neskuba, o ir kur jiems skubėti? Pavyzdžiui, gimtojoje Tauragėje nuo vieno miesto galo iki kito važiuoti trunka daugiausia 15 minučių. Tad kur skubėti? O para visur trunka tiek pat – 24 valandas.
– Ar turite nuobaudų už Kelių eismo taisyklių pažeidimus?
– Esu labai daug kartų nusižengęs. Nuobaudų sulaukiu beveik kas mėnesį ir nesuprantu, iš kur kelyje atsiranda tie greičio matuokliai...
Bet gal tai baisiai atrodo žmonėms, kurie nuvažiuoja po 10 tūkstančių kilometrų per metus, o kai nuvažiuoji 70 tūkstančių, tos nuobaudos galbūt atrodo pateisinamos.
– Kokie vairuotojai jus erzina?
– Nesu labai irzlus kitų vairuotojų atžvilgiu, labiausiai erzina, kai, tarkime, važiuoji magistrale, lenki kitas transporto priemones, o tau iš galo prilimpa kito automobilio vairuotojas ir pradeda mirksėti ilgosiomis šviesomis. Tai mane veda iš proto. Aišku, tai suprantama, kai važiuoji antrąja eismo juosta, nors pirmoji laisva, bet kai lenki kitas transporto priemones, o tau blyksi šviesomis, labai erzina.
– Ar turite prietarų?
– Prietarų neturiu, bet esu tikintis, tad automobilyje turiu rožinį. Transporto priemonė yra gera vieta maldai, taigi rožinis dažnai būna pakabintas arba padėtas. Tai yra tavo laikas tau vienam automobilyje.
Kai vykstu į renginius, žmona ar vaikai kartu nevažiuoja, o laiko namuose vienam pabūti trūksta. Todėl visą laisvą laiką automobilyje reikia naudoti maldai arba knygų klausymui. Bet mano automobilyje niekada negroja muzika, išskyrus tą, kurią turiu išmokti. Nesiklausau šiuolaikinės muzikos, nežinau nei atlikėjų, nei jų kuriamų dainų.
– Ar yra kelyje nutikę kuriozinių situacijų?
– Jų nutinka nuolat. Kartą važiuojant iš Vilniaus ties įvažiavimu į Kauną sustabdė pareigūnai. Priėjęs patrulis mane atpažino: „Pone Mikalauskai, viršijote greitį.“ O aš pasiteisinau: „Mokausi operos, o kai automobilyje dainuoju, kartais nejaučiu, kaip spusteliu greičio pedalą.“
Tuomet pareigūnas pasitikslino, ar tikrai mokausi operos. Nusprendžiau ją įjungti: „Paklausykite, groja „Figaro vedybas“.“ Tuomet manęs nenubaudė, paleido, bet liepė nebeviršyti greičio.
Kitą dieną važiavau jau Panevėžio link ir vėl mane sustabdė pareigūnai. Priėjęs pareigūnas paklausė: „Pone Mikalauskai, tai jūs viršijate greitį, tai važiuojate neįjungęs šviesų – vėl mokotės „Figaro vedybų“?“
Pasirodo, tai buvo tas pats pareigūnas, tik patruliavo jau kitoje vietoje. Pareigūnai anksčiau sustabdydavo dažniau, dabar dažniau fotografuoja. O kai fotografuoja – nepagaili.
