– Ar darniai judėti, vadinasi, nesinaudoti motorine transporto priemone?
– Jokiu būdu ne. Tai kasdieniai pasirinkimai judėti atsakingiau, tvariau, mažiau kenkiant aplinkai: galbūt nuspręsite rečiau važiuoti automobiliu, dažniau naudotis viešuoju transportu, automobilių nuomos paslauga, dalytis automobiliu su kaimynu.
– Jei žmogus vairuoja netaršų automobilį, ar galima sakyti, kad jis juda darniai?
– Ir taip, ir ne. Jei kalbėtume apie oro taršą, be jokios abejonės, orą mažiau nei iškastiniais degalais varomos senos transporto priemonės teršia elektra varomi ar nauji, moderniųjų technologijų papildyti automobiliai. Kita vertus, jei apskritai vertintume visus automobilio turėjimo aspektus, tai reikia nepamiršti ir, pavyzdžiui, minėtųjų transporto priemonių skleidžiamo triukšmo ar užimamos vietos. Tokie veiksniai taip pat papildo tvarios, atsakingos gyvensenos sampratą. Elektromobilis, nors ir važiuoja žymiai tyliau nei degalais varomos mašinos, į aplinką vis tiek išskiria tam tikrą triukšmo kiekį. Nepamirškime ir automobiliui reikalingos stovėjimo vietos, ji vidutiniškai užima apie 20 kvadratinių metrų viešosios erdvės. O jei šeimoje du automobiliai?
Svarbus ir sveikatos klausimas. Nesvarbu, kokią mašiną vairuoja žmogus, ji gali pakliūti į eismo įvykį, o vairuotojas – lengviau ar sunkiau susižaloti ar apskritai žūti. Vien sostinėje kasmet dėl eismo įvykių vidutiniškai miršta keliolika žmonių, šimtai patiria traumas. Tai labai daug. Maža to, nuolat vairuodamas, žmogus patiria ir netiesioginę neigiamą įtaką savo sveikatai, nes mažiau juda fiziškai.
– Ar įmanoma apskritai Vilniuje išgyventi be automobilio?
– Tikrai taip. Sostinėje labai daug žmonių, netgi jaunų šeimų, turinčių mažamečių vaikų, gyvena be automobilio. Jie aktyviai naudojasi viešuoju transportu ar automobilio nuomos paslaugomis. Tokį vilniečių pasirinkimą nebūtinai lemia finansinė šeimos situacija, įtakos turi ir miesto infrastruktūra. Jei ji žmogui patogi, jei darbas ar ugdymo įstaigos yra netoli namų ar patogiai pasiekiami, kam tas automobilis? Ypač kasdien.
Vilnius pastaruoju metu labai daug investuoja į darnaus judumo mieste plėtrą. Kasmet tiesiami nauji (po keliolika kilometrų) ir tvarkomi esami dviračių bei pėsčiųjų takai, gerinamas susisiekimas viešuoju transportu: peržiūrimi ir atnaujinami maršrutai, jų intensyvumas. Iki 2023 metų Vilnius siekia taip išplėtoti dviračių takų tinklą, kad dviračių takai mieste būtų nutiesti nenutrūkstamai, kad nebeliktų atkarpų, kurios nesijungia tarpusavyje, o žmonėms netektų važiuoti šaligatviu arba gatve, bendrame sraute su automobiliais.
Jei kalbėtume apie viešąjį transportą, COVID-19 pandemija, žinoma, pakoregavo naudojimosi juo intensyvumą, bet, jei atmestume pandeminį veiksnį, kasmet viešąjį transportą renkasi vis daugiau žmonių.
– Gal galite įvardyti skaičius?
– Prieš kelerius metus esame skaičiavę, kad Vilniuje apie pusė visų kelionių vyksta automobiliu, kita pusė – kitomis transporto rūšimis. Šių metų pabaigoje duomenys turėtų būti kitokie. Ką tai rodo? Žmonių požiūris keičiasi, jiems patogu judėti kitaip. Aišku, būtų naivu tikėtis, kad toli užmiestyje gyvenantis asmuo į darbą kasdien mintų keliasdešimt kilometrų dviračiu ar visada važinėtų tik viešuoju transportu. Tačiau mes ir nesiekiame tokio vilniečio išsodinti iš mašinos. Mūsų tikslas – visiems, kas turi alternatyvas judėti kitaip, pasiūlyti patogių judėjimo galimybių: patogų viešąjį transportą ir dviračių takus, kitų būdų.
Ko gero, nereikia atlikti jokių išsamių tyrimų, nes kiekvienas savo artimoje aplinkoje tikrai pažįstame žmonių, kurie vykti į darbą vis dažniau renkasi kitokias transporto priemones ar šeimose vietoje dviejų automobilių pasilieka tik vieną. Be to, kas galėtų užginčyti teiginį, kad pastaruoju metu mieste labai padaugėjo dviratininkų? Anksčiau dviračiais žmonės važinėdavo išimtinai tik šiltuoju metų laiku. Dabar net žiemą praktiškai kasdien galima matyti vilniečių, minančių šią dviratę transporto priemonę. Vis labiau keičiasi požiūris, kad dviračių sezoną lemia metų laikas. Anaiptol. Daliai žmonių, o jų ateityje, tikėtina, tik gausės, jis jau tęsiasi ištisus metus. Dviračių takų daugėja, žiemą jie valomi, prižiūrimi. Tad jei apranga tinkama, kodėl neminti pedalų?
Statistiniais duomenimis, pernai Vilniaus švieslentės fiksavo, kad, palyginti su užpernai, dviračiais važiuojančių žmonių skaičius padidėjo net 60 procentų. Taigi, augimas akivaizdus. Žmonės keičiasi.
– Kas daugiausia įtakos turi formuojant miesto infrastruktūrą? Kodėl gatvės, dviračių ar pėsčiųjų takai atsiranda būtent tam tikrose vietose? Kas lemia konkrečius viešojo transporto maršrutus ir jų dažnumą?
– Planuojant ir formuojant miesto veidą, analizuojama daugybė įvairiausių duomenų. Aišku, skirtingiems judėjimo būdams reikšmingi būna skirtingi duomenys, tačiau visus juos sujungia bendras tikslas – žmogui turi būti patogu susisiekti.
Kalbat apie dviračių tinklą, labai svarbu sujungti tankiausiai gyvenamas miesto vietas vienas su kitomis, kad, tarkime, iš Justiniškių būtų patogu ir saugu nuvažiuoti į centrą, o iš Lazdynų – į Pilaitę.
2014 metais buvo patvirtintas dviračių takų specialusis planas. Vėliau nauja jo versija buvo perkelta į bendrąjį miesto planą. Verta pabrėžti ir tai, kad nuo 2022 metų sausio įsigalios naujos KET taisyklės, kurias Susisiekimo ministerija priėmė ir įgyvendino Vilniaus miesto iniciatyva. Pasiūlėme naują „Dviračių gatvės“ eismo organizavimo būdą – specialius ženklus, kurie galės atsirasti ramaus, lėto eismo gatvėse. Paprasčiau kalbant, tokiose gatvėse galės vykti mišrus motorinių ir nemotorinių transporto priemonių eismas. Dviračių gatvėje greitis bus tik iki 30 km/h, taip pat nebus galima lenkti transporto priemonių, kai išvažiuojama į priešpriešinę eismo juostą, o dviračių vairuotojams nebus taikomas reikalavimas važiuoti viena eile ir kuo arčiau dešiniojo krašto. Tokios gatvės ypač pravers Vilniaus senamiestyje, kur nėra pakankamai vietos atskiriems dviračių takams.
Viešojo transporto tinklas, taip pat kaip ir dviračių, turi būti taip išplėtotas, kad galėtų greitai ir patogiai aptarnauti kuo daugiau žmonių. Paskutiniuoju metu ypač daug dėmesio skyrėme greitųjų autobusų maršrutams, o atokesnėse sostinės vietose – privežamųjų autobusų maršrutų plėtrai.
Jei kalbėtume apie gatves, didžioji dalis jų mieste jau išvystytos. Naujos gatvės yra lokalesnės arba sujungiančios kelis rajonus. Taigi, akivaizdu – miesto infrastruktūra projektuojama taip, kad patogu būtų visiems eismo dalyviams: ir vairuotojams, ir pėstiesiems ar judantiems kitokiu bemotoriu transportu. Judėjimas yra visoks, ir miestas turi į tai atsižvelgti. Aišku, šiuo atveju nekalbame apie aplinkkelius ir pagrindines miesto arterijas, kuriomis juda itin dideli mašinų srautai. Tokie keliai ir erdvė šalia jų, be jokios abejonės, yra orientuoti tik į automobilius.
– Suprantama, kad Vilnius gerosios patirties semiasi iš kitų Europos didmiesčių. Ar mūsų sostinės pavyzdžiu seka mažesni šalies miestai?
– Neseniai baigėme ruošti dokumentą, kuris apibrėžtų sostinės gatvės standartą, kokia ji turėtų būti. Labai tikimės, kad juo naudosis ir kiti Lietuvos miestai, adaptuodami ir pritaikydami pagal savo architektūros unikalumą.
Noriai patirtimi dalijamės su kitais. Kiek žinau, daugiau nei 20 Lietuvos miestų yra patvirtinę darnaus judumo planus. Taigi, garsiau ar tyliau vieni iš kitų mokomės. Ir tuo reikia tik pasidžiaugti.
Vilnius – itin sparčiai auganti Europos sostinė. Džiaugiamės, kad mūsų patirtimi remiasi Ryga, kiti Latvijos miestai, kai kuriais mūsų sprendimais taip pat domisi ir Estija. O ypač didelis komplimentas, kai iš Olandijos atvykę žmonės pasako, jog judėdami Vilniuje jaučiasi tarsi namie.
Informacija parengta bendradarbiaujant su Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija ir finansuojama Europos regioninės plėtros fondo lėšomis.
