Vilniečiai dviejų sūnų – 12 metų Žygio ir 5 metų Barto tėvai – Agnė ir Darius Juravičiai jau ne vienerius metus turi tik vieną automobilį. Ir juo naudotis stengiasi kuo rečiau – kai prireikia vykti į tolimesnę kelionę ar per atostogas. Pora kur kas mieliau į darbą ar iš jo važiuoja dviračiu, o šaltuoju metų sezonu persėda į viešąjį transportą. „Mums taip keliauti tiesiog paprasčiau ir patogiau“, – pasakoja Agnė.
Kas lėmė tokį poros pasirinkimą?
Agnė neslepia, kad jiedu su vyru visada labai pozityviai žiūrėjo į darnaus judėjimo ir tvarios gyvensenos idėjas. „Mums tai artima, priimtina, visada stengiamės vartoti protingai, atsakingai, tačiau kasdienybėje tikrai esame nuosaikūs, ne radikalai. Neperšame ir kitiems savo nuomonės, kad ką nors reikia daryti būtinai tik šitaip, nes tai – darnu, ar kad toks, o ne kitoks pasirinkimas bus tvaresnis. Gyvenimo būdas ir jį sąlygojantys sprendimai mums gimsta natūraliai, galima sakyti, savaime“, – tvirtina pašnekovė. Anot moters, kokiomis transporto priemonėmis judėti kasdien ar laisvalaikiu, jos šeimai spręsti net nereikėjo. Iki darbo tiek ji, tiek vyras kelis kilometrus nesunkiai įveikia dviračiu.
Agnės teigimu, tėvų idėjas palaiko ir paauglys sūnus. Visur, kur jam reikia, jis jau seniai nusigauna savarankiškai paspirtuku ar pėsčiomis. Mažąjį sūnų porai taip pat nesunku į ugdymo įstaigą pristatyti be automobilio, darželis yra šalia namų. „Sūnų būrelius visada renkamės vadovaudamiesi principu, kad šie būtų kuo arčiau namų, kad būtų patogų nueiti ar nuvažiuoti dviračiu, paspirtuku. Su vyru visad sutarėme, kad „nedirbsime“ vaikų taksistais“, – šypsosi moteris.
Automobilį naudoti stengsis dar rečiau
Ar Agnė ir Darius kada nors bandė finansiškai apskaičiuoti, kiek jiems per mėnesį kainuotų automobilis, jei juo pora naudotųsi kasdien? Ar kokie būtų kitokio, ne automobiliu iš taško A į tašką B, judėjimo po miestą privalumai? Pašnekovė atvira: „Niekada detaliai neskaičiavome automobilio išlaidų. Esame kažkada su vyru kalbėję, kad norėdami kasdien važinėti po miestą automobiliu per mėnesį degalams vidutiniškai turėtume skirti apie 200–300 eurų. Ir tai tik vienam automobiliui. O jeigu jų šeimoje būtų du? Tokiu atveju suma dvigubėtų. O kur dar kitokios mašinų reikmės: padangos, tepalai, techninė apžiūra, draudimas ir panašiai? Mes automobiliu jau ne vienerius metus naudojamės pakankamai retai: atostogų metu, kai vykstame, pavyzdžiui, prie jūros ar į kitus miestus, arba kai lankome vyro tėvus, kurie gyvena kaime. Bet norėtųsi ir dar rečiau sėsti prie vairo. Jei kalbėtume apie kitokio judėjimo privalumus, juos pajunta ne tik piniginė. Pirmiausia, važiuodami dviračiu, sutaupome nepaprastai daug laiko, nes išvengiame spūsčių. Antra, jau seniai nebesukame galvos, o kur tą mašiną mieste pasistatyti ir kiek mums tai kainuos dienai, savaitei, mėnesiui. Taigi, vien pliusai, jau neskaičiuojant tų, kad važiuodami dviračiu – daugiau judame, pabūname gryname ore“, – pasakoja Agnė.
Moteris neslepia, kad reikalui esant galėtų dar peržiūrėti savo įpročius. „Su vyru metame sau iššūkį – pabandysime suskaičiuoti, kiek kartų per mėnesį naudojomės mašina, paanalizuoti, ar tikrai jos mums visais atvejais reikėjo, taip pat pasižiūrėsime, kiek kilometrų nuvažiavome dviračiu ir nuėjome pėsčiomis, kaip sekėsi išspręsti didesnių pirkinių klausimus, o gal pavyks nekeliauti automobiliu“, – šypsosi pašnekovė.
Dviračiu judėti kasmet vis patogiau
Kaip teigia Vilniaus savivaldybės įmonės (SĮ) „Susisiekimo paslaugos“ darnaus judumo specialistas Jonas Simutis, darniai po miestą judėti Agnės ir Dariaus šeimai leidžia kelios priežastys: tai jauni, sąmoningi žmonės, kurie yra linkę keisti savo įpročius, suprasdami jų naudą tiek sau, tiek visuomenei, antra – poros vaikai jau nebe kūdikiai, trečia – darbas ir ugdymo įstaigos šiems vilniečiams netoli namų. O tai labai svarbu renkantis transporto priemonę.
„Žinoma, reikia neatmesti ir to fakto, kad dviračiu po sostinę važinėti kasmet tampa vis patogiau. Šiuo metu Vilniuje jau yra nutiesta beveik 120 kilometrų dviračių takų, jie buvo projektuojami specialiai dviračiams, atskirai nuo pėsčiųjų zonos ar automobilių važiuojamosios dalies. Esame išsikėlę tikslą iki 2023 metų sostinėje užbaigti įrengti pagrindinių dviračių takų tinklą. Tai reiškia, kad dviračių takai turi būti nutiesti mieste nenutrūkstamai, nebepaliekant tarpusavyje nesusisiekiančių atkarpų, kai žmonėms tenka važiuoti šaligatviu arba gatve, bendru srautu su automobiliais“, – paaiškina J. Simutis.
Specialios gatvės dviračiams
J. Simutis atkreipia dėmesį, kad 2022 metais įsigalios naujosios KET taisyklės, kurių dalį Susisiekimo ministerija priėmė ir patvirtino Vilniaus miesto iniciatyva. „Pasiūlėme naują „Dviračių gatvės“ eismo organizavimo būdą – naujus ženklus. Pastarieji galės būti įrengiami ramaus, lėto eismo gatvėse, kuriose vyktų mišrus motorinių ir nemotorinių transporto priemonių eismas. Dviračių gatvėje greitis bus tik iki 30 km/h, taip pat nebus galima lenkti transporto priemonių, kai išvažiuojama į priešpriešinę eismo juostą, o dviračių vairuotojams nebus taikomas reikalavimas važiuoti viena eile ir kuo arčiau dešiniojo krašto. Tokios gatvės ypač pravers tose vietose, kurios pagal savo funkciją turėtų būti skirtos ramiam netranzitiniam eismui. „Dviračių gatvės“ itin pritaikomos ten, kur šalia gatvės tiesiog nėra laisvos erdvės atskiram dviračių takui įrengti“, – paaiškina pašnekovas.
Įpročiai nepasikeičia per dieną
Kalbėdamas apie Agnės ir Dariaus pasirinkimą – turėti tik vieną automobilį, juo naudotis kuo rečiau ir visur važinėti tik dviračiu bei kitokiomis bemotorėmis transporto priemonėmis, J. Simutis patvirtina, kad toks vilniečių gyvenimo būdas labai pagirtinas: „Norėtųsi, kad jų pavyzdžiu pasektų kuo daugiau žmonių, tai pastebimai prisidėtų prie spūsčių miestuose bei aplinkos taršos mažinimo. Be to, pagerėtų pačių žmonių savijauta, nes jie būtų aktyvesni“, – neabejoja pašnekovas.
Į klausimą, kodėl kritinė eismo dalyvių masė užuot pasirinkusi aplinkai draugišką transporto priemonę vis dar važiuoja automobiliais, J. Simutis atsako, kad viską lemia įpročiai, o jie juk nepasikeičia per dieną, tam reikia laiko. Kartais net kelios dešimtys metų turi praeiti, kol žmonės pradeda mąstyti kitaip, ir tai puikiai iliustruoja Nyderlandų, kur dviračių kultūros kūrimo procesas prasidėjo dar aštuntajame dešimtmetyje ir tęsiasi iki šiol, pavyzdys. Kad ir kaip ten būtų, mūsų sostinėje vis daugėja žmonių, kurie mieliau renkasi dviratį, paspirtuką, keliavimą viešuoju transportu ar pėsčiomis, o tai maloni tendencija, kurią norisi toliau skatinti“, – teigia J. Simutis.
Informacija parengta bendradarbiaujant su Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija ir finansuojama Europos regioninės plėtros fondo lėšomis.
