Būtent tai „Žinių radijo“ laidos „Žalia rodyklė“ eteryje aiškinosi žurnalistas Vitoldas Milius, kalbinęs motociklininką, pasaulio rekordininką K.Mieliauską.
– Kadangi esate išskirtinis motociklininkas, rekordininkas, papasakokite, prašau, ką gi pavyko nuveikti su dviratėmis transporto priemonėmis?
– Neseniai grįžau iš Rusijos, kur su dar penkiais motociklininkais savaitę važiavome per užšalusį giliausią pasaulio ežerą – Baikalą. Vykome iš pietų į šiaurę, 830 kilometrus ledu. Tikėtina, kad ši mūsų kelionė bus užregistruota kaip ilgiausio važiavimo ledu rekordas.
Rudenį važiavau 3000 kilometrų per pietų Indiją, šios kamščiais, spūstimis. Įveikiau per 9 dienas. Vairavau apie 12-15 valandų per dieną, tačiau nuvažiuodavau tik apie 300 kilometrų.
Teko keliauti tiek Maskvoje, tiek Los Andžele, tiek Niujorke, kur piko metu eismas tiesiog stovi. Tačiau tokių kamščių kaip Indijoje neteko matyti niekur kitur.
Praėjusiais metais, sausį, vykau ir į pačią šalčiausią teritoriją žemėje, kurioje fiksuoti 72 laipsniai šalčio. Tuo metu aš susidūriau su 50 laipsnių šalčio siekusia temperatūra. Važiuojant 130 km/val. greičiu, jaučiama temperatūra siekė apie 75 laipsnius šalčio. Tiesa, spūsčių ten išvengiau.
– Papasakokite, kokius pojūčius teikia toks žvėriškas šaltis, kaip pavyko prisitaikyti?
– Oimiakone – Rusijos šiaurėje esančiame mieste, į kurį aš keliavau, – vaikai į mokyklą neleidžiami nuo 55 laipsnių šalčio. Įdomu tai, jog tuo metu, kai į mokyklą dėl per didelio šalčio eiti nereikia, vaikai vis tiek dūksta lauke, kaip ir Lietuvoje termometro stulpeliams fiksuojant 25 laipsnių šaltį.
Aš buvau apsirengęs aprangomis, sudarytomis iš 7 sluoksnių, avėjau tokius pat batus, kokiais alpinistai kopia į Everestą. Tačiau to vis tiek nepakako, privalėjau judėti. Buvau priverstas keisti važiavimo pozicijas: tai atsistoti, tai atsitūpti. Taip pat bandžiau apgauti ir savo protą: imituodavau avarines situacijas, jog kūną užplūstų adrenalinas. Tokiu būdu organizmą užliedavo šiluma.
Bloga dalis ta, jog tam reikėdavo skirti labai daug energijos, todėl vakarais būdavau labai išsekęs. Tiesa, kelionė truko 5 dienas, tad tiek pakentėti sugebėjau.
– Kaip manote, motociklininkų sezonas Lietuvoje galėtų trukti ištisus metus?
– Manau, kad taip. Pažvelkime į Vokietiją, Didžiąją Britaniją, kur motociklininkai važinėja ištisus metus. Tikiu, jog arti to esame ir mes.
Esmė tame, jog nėra daug padangų gamintojų, kurie gamina motociklų apavą, skirtą žemai temperatūrai. Tai reiškia, jog daugelis padangų geriau funkcionuoja, kai temperatūra viršija 6-8 laipsnius šilumos.
Tuo metu dėl aprangos problemų nekyla: yra net ir elektra šildomi drabužiai šiais laikais. Tiek pirštinės, tiek kojinės, tiek kelnės, tiek striukės.
– Ar dažnai motociklu važinėjate Lietuvoje?
– Važinėju, tačiau nedažnai. Sėdu ant motociklo tik dėl pramogos: ar iki pajūrio, ar Druskininkų nuvažiuoti. O kasdieniam važinėjimui renkuosi automobilį.
– Kaip manote, kas kelia didžiausią pavojų automobilių ir motociklų eisme?
– Tikriausiai, kad budrumo trūkumas. Motociklininkas įsivaizduoja, jog yra matomas, o štai automobilio vairuotojas įsitikinęs, jog šalia jo nieko nėra. Neretai pasitaiko ir ginčų: vieni kitiems bando įrodyti, jog yra teisesni. Nesipykime. Dažnu atveju automobilio vairuotojai niršta, jog motociklininkai važiuoja tarp juostų, jog yra lankstesni.
Tuo pačiu motociklo vairuotojas neturėtų grūmoti pirštu prie automobilio vairo sėdinčiam ir piktintis, jog paliktas per mažas tarpas pravažiavimui.
– Ką abiejų transporto priemonių vairuotojams patartumėte?
– Vienareikšmiškai, nei vieni, nei kiti nėra teisesni. Deja, bet motociklas nėra lengvai pastebimas, nes jis yra mažas ir greitas. Būtent todėl manau, jog motociklininkai visada turi apie tai galvoti ir to nepamiršti. Tuo metu automobilių vairuotojams išgirdus motociklo garsą patarčiau nedaryti jokių staigių, nenuspėjamų manevrų.
