Metų apyskaitą vis dėlto pradėsime ne nuo pagiriamosios dalies. Pirmiausia sudėliosime tai, ko nepavyko įveikti, kas bus perkelta į kitus metus.
O jau paskui – ką valdžia išskirtinio padarė, kuo galime pasididžiuoti prieš kitus miestus ar net pasaulį.
Žadėjo pasiskųsti premjerei
Cinizmu kvepėjo paskutinio savivaldybės tarybos posėdžio gruodžio 14-ąją pabaiga, kai valdančiosios Laisvės partijos ir konservatorių atstovai balsavo už pertrauką svarstant rezoliuciją apie miesto transporto padėtį.
Rezoliucijoje buvo siūloma reikalauti bendrovės „Vilniaus viešasis transportas“ vadovo Dariaus Aleknavičiaus atsakomybės. Vairuotojų streikas jau buvo įsisiūbavęs, vis labiau ryškėjo darbdavio arogancija derantis su profsąjunga.
Tarybos nariai, užuot taręsi, ką toliau daryti, mero Remigijaus Šimašiaus buvo pakviesti į 20-ąjį aukštą švęsti posėdžio pabaigtuvių. Priminimai, kad vilniečiai šąla stotelėse laukdami chaotiškai važiuojančių autobusų ir troleibusų, jam buvo nė motais.
Tiesa, numojęs ranka į didžiausią miesto problemą, meras jau po savaitės atrodė apgailėtinai, kai nepavykus palaužti streikuotojų, kiekvieną dieną „Vilniaus viešajam transportui“ patiriant po 150 tūkst. eurų nuostolių, jis prisipažino, kad ketina pasiskųsti premjerei Ingridai Šimonytei.
Ilgai nepasirašyta kolektyvinė sutartis, dėl kurios ir kilo vairuotojų streikas, – nepadarytas ne tik šių, bet ir praėjusių metų valdžios darbas.
Problemos buvo tik gilinamos bandant profsąjungos kantrybę ją tampant po teismus, praėjusių metų viduryje paskiriant „Vilniaus viešojo transporto“ vadovu D.Aleknavičių, iki tol ilgiau neužsibuvusį nė viename poste.
Seimo opozicija praėjusią savaitę netgi siūlė įvesti tiesioginį Vilniaus valdymą, kad nemokšos miesto vadovai dar labiau nenusivadovautų ir miestas prieš šventes išvis neliktų be autobusų ir troleibusų.
2023 m. įveiks stadioną?
Toliau nepadarytų darbų sąraše – ne kokia neišasfaltuota gatvė ar nesutvarkytas daugiabučio kiemas, o svarbūs objektai, kuriuos tik trumpai išvardinsime ir nebarstysime ant žaizdos druskos, jeigu valdžiai išvis dar ką nors skauda.
Taigi – Lazdynų baseinas. Daug kartų buvo nukeliama jo atidarymo data, pastarąjį kartą šį objektą žadėta atidaryti šių metų pabaigoje. Tikrovė tokia, kad gal pavyks tik kitų metų vasario 14-ąją, tik be SPA ir pirčių zonų. Kaunas olimpinį baseiną jau 2022 m. atidarė, o meras Visvaldas Matijošaitis pasidžiaugė, kad miestas dabar ir olimpiadas gali rengti.
Toliau – farsu virtę nacionalinio stadiono griovimo darbai. Prasidėjo 2022-ųjų pradžioje ir metų jiems neužteko. O dar tos betono skeveldros, lakstančios į namų kiemus, pataikančios į automobilius.
Kaunas rekonstruotą Dariaus ir Girėno stadioną atidarė 2022. Ką ten rekonstruotą, jeigu jis visas buvo perstatytas. Kosmosas atrodo ir tai, kad kauniečiai statybininkai senojo stadiono griaučius nuo žemės paviršiaus nušlavė per tris savaites, nors darbo buvo daugiau nei Vilniuje, nes teko ardyti ir tribūnas.
Į problemas – abejingai
Ką ten stadionas. Nors, atrodo, Vilnius moka griauti, ardyti (prisiminkime Profsąjungų rūmus, nuverstus net už 1,84 mln. eurų), per metus nesugebėjo nuo žemės paviršiaus nušluoti geltonųjų Fabijoniškių paviljonų. Užverstų pavojingomis atliekomis, šiukšlėmis, grasinančių ekologine nelaime.
Dar tarp nepadarytų darbų – net neprasidėjusi Valakampių tilto rekonstrukcija, nors žadėta, kad ji bus baigta iki metų pabaigos.
Kodėl nevyko realūs tilto remonto darbai, savivaldybė turi nelabai įtikinamą pasiaiškinimą: esą šis projektas yra svarbus, todėl, siekiant tilto saugumo ir ilgaamžiškumo, negalima greičiau įvykdyti svarbių etapų.
Niekaip nepavyksta atidaryti ir kogeneracinės jėgainės. Nors tai – ne visai savivaldybės projektas, miesto valdžia tiesiog privalėjo ryžtingiau dalyvauti jį įgyvendinant, nes jis ypač svarbus miestui.
Juk kogeneracinė jėgainė – tai ne tik pigesnis šildymas, bet ir atliekų šalinimo problemos sprendimas, žemesnės elektros energijos kainos.
Bet į visas kogeneracinės jėgainės peripetijas Vilniaus valdžia žiūrėjo taip, lyg objektas būtų statomas kur nors Barstyčiuose.
Savivaldybei nėra ir byrančių balkonų, kitų pastatų bendrųjų konstrukcijų problemos. Taip, tai pastatų savininkų ar administratorių atsakomybė, bet grėsmė kyla ir praeiviams, jų turtui. Tačiau valdžia tik reikalavo pavojingas vietas aptempti apsauginiu tinklu, bet iš esmės problemos nematė reikalo spręsti.
Verda prekyba kvaišalais
Sostinei nepavyko išspręsti ne tik infrastruktūros, bet ir socialinių problemų.
Taip, šios kadencijos valdžiai pavyko nugriauti taboro Kirtimuose lūšnas (tiesa, ankstesniais metais), bet kvaišalų prekybos bėda persikėlė į Naujininkus ir kitas sostinės vietas.
Šiai problemai valdžia apskritai neketina skirti dėmesio. Negana to, savivaldybė Naujininkuose dalija švirkštus, kitas narkotikams vartoti reikalingas medžiagas ir pro pirštus žiūri į čia besirenkančių narkomanų daromus nusikaltimus.
Mokesčiai tikrai nedidės?
Gerai, jau užteks tos tamsumos trumpiausiomis metų dienomis. Pasidžiaukime bent tuo, kad šildymo kainos nešoko į kosmines aukštumas. Tik ar ne mūsų visų sveikatos kaina, vietoj dujų pleškinant neaiškios kilmės taršų mazutą?
Įtartinai tyliai, be pagyrų trimitų, valdžia paskelbė ir apie kitų metų šiukšlių surinkimo mokesčius. Jie nedidės. Tačiau tą tylą nutraukia klausimas: „Ar tikrai?“
Ar neregėsime prie konteinerių atliekų krūvų vežėjams darbą atliekant atmestinai, nes tarifai nedidėja? Juo labiau kad tokia istorija šios valdžios kadencija jau pažymėta.
Sprendimus tenka pakeisti
Tolminkiemio gimnazijos atidarymas – be jokių pašalinių klausimų geras darbas. Keturių aukštų pastate gali mokytis apie tūkstantį vaikų, tai palengvins gyvenimą šeimoms Pilaitėje.
Dar pernai buvo mokyklų, vaikų darželių priestatų atidarymų, rekonstruoti keli stadionai prie ugdymo įstaigų. Tai sveikintina.
Savivaldybei pritarus praėjusiais metais toliau buvo tankinamas užstatymas Naujamiestyje. Ar šis procesas ateityje nepavirs dideliu problemų kamuoliu?
Daug dėmesio kelionėms dviračiais ir pėsčiomis skirianti ši valdžia pernai vilniečiams pasiūlė dvi multimodalines aikšteles ties Šilo tiltu ir Olandų transporto žiedu. Jos skirtos dviračiams ir paspirtukams saugoti.
Lyg ir viskas gražu. Tačiau paaiškėjo, kad aikštelėms įrengti išleista 160 tūkst. eurų, bet dar prireiks 130 tūkst. eurų aikštelei ties Olandų žiedu perkelti į kitą vietą. Ji nepasiteisino.
Savivaldybė nutarė šią aikštelę išskaidyti į dvi ir įkurdinti ties geležinkelio stotimi bei Naujininkų žiedu.
Čia pridėkime dar šlubą „Statyk ir važiuok“ idėją. Juk šiais metais valdžia tylomis panaikino vieną aikštelę V.Gerulaičio gatvėje. Bet ko čia piktintis – miesto transportas vis tiek vos gyvas, tad automobilį palikus aikštelėje iš jo į autobusą ir troleibusą gali ir nepersėsti.
Siekis kuo skubiau atsikratyti sovietinio palikimo – taip pat šios valdžios bruožas. Nors nacionalinio stadiono griaučiai niekaip neįveikiami, sovietines stelas Antakalnio kapinėse pavyko nukrapštyti per kelias dienas.
Vėlgi – nežinia, kaip ta skuba atsilieps miestui, nes prieš skulptūrų nukėlimą pasisakė Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitetas.
Nesutramdomi terliotojai
Naujas gatvių standartas. Tai pernai savivaldybės pradėta įgyvendinti naujovė. Kaip tai atrodo, regėjome kiekvienas.
Elektros stulpai, troleibusų kontaktinio tinklo, gatvių apšvietimo atramos bent miesto centre dažomos juodai, juodi ir kelio ženklų, miesto transporto stotelių stulpai.
Juodi šie elementai mažiau išsiskiria iš aplinkos, tačiau valdžia nesugeba išspręsti terlionių problemos. Nemažai atnaujintų stulpų, atramų jau aprašinėti, o nuvalyti jų niekas neskuba.
Tankai gatvėmis nevažiuos
Dar viena valdžios naujovė – bendru žaliojo kurso pavadinimu. Žinoma, keistai atrodo, kai visur kaišome medžius ir krūmus, o miestą nuodijame kūrendami mazutu.
Bet kas suskaičiuos, kiek tų pasodintų medžių, krūmų neprigijo, kiek jų yra menkaverčiai? Ir kodėl šiais metais daugiausia dėmesio buvo skiriama naujiems medžiams sodinti, o ne seniesiems išsaugoti? Kas pasirūpins virstančia alyva Vinco Kudirkos aikštėje, kada baigsis kvailas nudžiūvusių liepų reanimavimas Lukiškių aikštėje?
Apie medžių sodinimą kiekvienas vilnietis turi nuomonę. Kaip ir apie gatvių siaurinimą. Tačiau R.Šimašiui dar vis tiek mieste per daug plačių gatvių, o prieš kelias dienas apie tai kalbėdamas jis kažkodėl paminėjo, kad kai kuriomis net tankai pravažiuotų.
Nusiraminkime – tankai Vilniaus gatvių greitai nebeįveiks, nes judumo reikmėms, tarp jų ir gatvėms siaurinti, šiemet valdantieji numatė net 44,6 proc. daugiau lėšų negu šiais metais. Tokio lėšų padidėjimo nesulauks nė viena kita sritis.
Kur tiesūs klausimai žmonai apie interesus?
R.Šimašius tikisi nuveikęs gerą darbą per šešių savaičių atostogas parašęs knygą „Miestas ir meras“. Na, kiek pretenzingas pavadinimas, primenantis popiežiaus kalėdinį sveikinimą „Urbi et orbi“ („Miestui ir pasauliui“). Bet dėl mero skonio nesiginčykime.
Kaip anonsuoja R.Šimašius, knygoje – apie miesto pokyčius, tikruosius iššūkius ir valdymo užkulisius. Dvi kadencijos, 8 metai sutalpinti į 13 interviu ir 500 puslapių. Palaukite, ar R.Šimašius jau baigė kadenciją?
Kaip pavyko R.Šimašiaus interviu su kolegomis, kitų miestų merais, šalies premjere, visuomenės veikėjais, spręs skaitytojai, tačiau įdomiausias turėjo būti mero ir jo žmonos Gilmos Teodoros Gylytės pokalbis.
Bet būtų įdomu skaityti apie tai, kas buvo skelbiama po R.Šimašiaus ir G.T.Gylytės vedybų, – apie iš dangaus krintančius savivaldybės užsakymus jos įmonei, apie suderinamus ar nesuderinamus interesus.
