Vilniečiai vairuotojai piktinasi viskuo: prastai planuojama gatvių infrastruktūra, ilgai trunkančiais remontais, spūstimis.
Kas geriausiai tai mato? Tie, kurie nuvažiuoja daugiausia kilometrų mieste. Bet, skirtingai nei autobusų ar troleibusų vairuotojai, pavežėjas Ž.Žeromskas nelinkęs kaltinti kelininkų dėl ilgai trunkančių darbų, eismo nepatogumų.
Jo žodžiais, nuolat juos keiksnojančių vairuotojų atmintis trumpa: jie tiesiog pamiršo, kad dar prieš porą metų Vilniaus gatvių dangų būklė buvo tragiška, o kai kurios priminė bulvių lauką.
– Pradėkime nuo tų dalykų, kurie dažniausiai linksniuojami, – gatvių remonto. Jų būklė Vilniuje gerėja. Bet kiekvieną dieną jomis važiuodamas ar susiduriate su keistu darbų organizavimu? – Žinių radijo laidoje „Žalia rodyklė“ laidos vedėjas paklausė pavežėjo Ž.Žeromsko.
– Aišku, piktintis galima. Pas mus visi įpratę piktintis, bet nelabai žino, kaip būtų galima padaryti geriau.
Taip, remontuojamomis gatvėmis važinėti sunku. Bet mes suprantame, kad tik taip galime turėti jas normalias. Juk iki NATO viršūnių susitikimo, vykusio 2023 metų liepą, Vilnius buvo likęs, galima sakyti, be gatvių dangos.
Todėl aš pastaruosius dvejus metus buvau tolerantiškas, sakiau: pakentėsime, bet užtai turėsime.
Be abejo, yra nesusipratimų, kai darbai seniausiai nevyksta, o stulpelis paliktas.
– Turbūt didžiausia bėda, kad kelininkai užsitveria teritorijas, bet jose nieko nedaro?
– Manyčiau, kad tai smulkmenos, palyginti su tuo, kaip pasikeitė gatvių dangos kokybė ir kaip malonu jomis važiuoti. Todėl ir vieną numestą stulpelį, užtvertą eismo juostą galima iškęsti.
Tikiuosi, kad ir kiti vairuotojai turi ir turės pakantumo. Nes jeigu kas nors prieš dešimt ar dvidešimt metų būtų sumanęs tokio masto gatvių remonto darbus, miestas būtų buvęs uždarytas. Juk buvome įpratę, kad kelininkai gatvę uždaro, o po remonto atidaro.
Dabar per tuos dvejus metus gatvės remontuojant nebuvo visiškai uždaromos. Galbūt vienas didžiausių iššūkių buvo tik Tauro gatvės uždarymas, kai virš jos buvo statomas pėsčiųjų viadukas.
Tada tikrai pajutome, ką reiškia uždaryta gatvė.
Arba Kalvarijų gatvė. Taip, sunku ja važiuoti, bet tokios apimties darbai joje nebūtų atlikti gatvės neuždarius.
– O koks jūsų požiūris į gatvių infrastruktūrą? Kaip daug gatvėmis važiuojantis žmogus žiūri į daugybę greičio mažinimo kalnelių, greitį ribojančių kelio ženklų gausybę?
– Turbūt turėčiau atsiprašyti kitų savo kolegų, kurie sakys, kad greičio ribojimo priemonės yra blogis. Aš esu linkęs laikytis tvarkos.
Man patinka, kai su manimi elgiasi laikydamiesi taisyklių, todėl atsakau tuo pačiu.
Todėl man atrodo, kad vidutinio greičio matavimo zona Geležinio Vilko gatvėje nuo Seimo tunelio iki Vingio parko sudrausmina visus, kurie ten lėkdavo ir iš to lėkimo nieko nelaimėdavo.
Juk ar automobilių srautas tvarkingai juda 60 kilometrų per valandą greičiu, ar vieni rieda 70 kilometrų per valandą, o kažkas pralekia 90 kilometrų per valandą greičiu, rezultatas toks pat. Automobilių ta atkarpa pravažiuoja tiek pat. Tik pirmu atveju yra ramu, saugu ir paprasta.
Bet mane stebina greičio mažinimo kalnelių skaičius Vilniuje. Nė viename Europos mieste nesu jų tiek matęs.
Kitas dalykas, kuris mane stebina, – kad tie kalneliai yra visiškai nereglamentuoti, kiekvienas yra vis kitoks. Kai kiekvieną dieną važinėji, išmoksti, kuris yra koks, žinai, per kurį kokiu greičiu galima važiuoti.
Nepamirškime, kuo pavežėjas skiriasi nuo paprasto vairuotojo. Šis, peršokęs per vadinamąjį piktą kalnelį, truputį nustemba, ir tiek. O pavežėjo automobilyje ant galinės sėdynės sėdi keleivis ar keleivė, dažniausiai įnikę į telefonus.
O automobilio gale, kaip ir laive, supa labiau. Todėl man baisu, kad keleivis ar keleivė gali nusilaužti kaklą. Todėl reikėtų atkreipti kalnelius projektuojančių ir juos gaminančių specialistų dėmesį į tai, kad jie visi turėtų būti panašūs.
Jeigu kalbėtume apie eismo saugumą, įrengus kalnelį problema dingsta. Bet jeigu kalbame apie judėjimą mieste, kol gatvių danga buvo nesuremontuota, toje mišrainėje kalneliai labai nekliūdavo. O dabar, kai tiek gatvių suremontuota, jose vėl priguldžius kalnelių važiavimas tampa jojimu.
Pavyzdžiui, Žvėryne, Kęstučio gatvėje, prie kiekvienos sankryžos įrengta bent po du kalnelius.
Todėl vairuotojai Kęstučio gatvės ima vengti ir važiuoja Vytauto gatve, kuri yra siauresnė, eismas sudėtingesnis, bet joje mažiau kalnelių.
– Pavežėjo santykiai su kitais eismo dalyviais. Nors žiema, bet pradėkime nuo dviratininkų. Ką reikėtų taisyti?
– Be abejo, dviratininkai yra didesnio pavojaus šaltinis ir jų net žiemą yra pakankamai. Galbūt skirtumas tik tas, kad žiemą gatvėse liekantys dviratininkai yra profesionalesni ir atsargesni.
Tų dviratininkų, kurie žiemą nevažinėja, prisipažinsiu, tikrai prisibijau. Jie mano, kad yra nemirtingi.
Jei dviračių takas kerta gatvę, tokie būna įsitikinę, kad jie turi pirmumo teisę ir visi automobiliai sustos ir praleis, negalvoja apie tai, kad vairuotojas gali nepastebėti.
Dviratininkus tikrai reikia šviesti, kad žinotų, kada jie teisūs, o kada ne, suprastų, kad jiems taip pat reikia saugotis, nes automobilio vairuotojas taip pat yra žmogus, gali padaryti klaidą.
– Ar dviratininkas skiriasi nuo paspirtukininko?
– Pavojus panašus, tik dviratininkai gal geriau išmano Kelių eismo taisykles. Tuo atžvilgiu paspirtuką išsinuomojęs žmogus kelia didesnį pavojų.
– O mašinų vairuotojų ir motociklininkų santykiai? Anksčiau dažnai kalbėdavome apie jų konfrontaciją, o kaip dabar?
– Konfrontuoti esu nelinkęs su niekuo, juo labiau su motociklininkais, nes ir pats važinėjau motoroleriu. Saugojausi ir man nieko nenutiko.
Dabar estafetę perėmė duktė ir ji pakliuvo į tris eismo įvykius. Du kartus – dėl patirties stokos, kai motoroleris tiesiog paslydo. Bet motorolerio vairuotojos karjera baigėsi tada, kai sukdamas į kairę jos nepraleido automobilis.
Duktė trenkėsi į automobilio dešinį ratą, perskrido variklio dangtį ir atgavo sąmonę sėdėdama ant šaligatvio krašto. Ji tik prisiminė, kad vairuotojas paklausė, ar viskas gerai, ir nuvažiavo.
Po to pasakiau, kad motorolerio daugiau nebereikia.
Važiuodamas stengiuosi matyti, kas vyksta aplink. Bet jeigu į mano apžvalgos lauką motociklininkas įskrieja labai greitai, galiu nespėti jo pamatyti.
– Tolimųjų reisų vairuotojai būna užsirašę ant vilkikų kabinų „Kings of the Road“ („Kelių karaliai“). Ar miesto autobusų ir troleibusų vairuotojai savo elgsena yra panašūs?
– Pavežėjų santykiai su jais sudėtingi, nes devyni iš dešimties miesto transporto vairuotojų yra labai pikti. Jie turbūt visada mano, kad yra nuskriausti, visada vėluoja, gauna už tai pylos.
Kai sukdamas į dešinę įvažiuoji į A juostą, nes į ją prieš sankryžą turi įvažiuoti, maždaug už šimto metrų esantis raudonas autobusas pradeda mirksėti šviesomis.
Taip autobuso vairuotojas demonstruoja požiūrį į kitus eismo dalyvius – jūs visi esate mažiukai ir mums trukdote. Nesvarbu, kad dideliems autobusams ir troleibusams visada stengiuosi padėti, tarkim, jeigu jiems sunku išsukti, vyksta gatvės remonto darbai ir nebekreipiu dėmesio – turi jis pirmumo teisę ar ne.
Gal derėtų piktus autobusų ir troleibusų vairuotojus į kokį vakarėlį pasikviesti, pavaišinti laimės hormonais?