Išradingų lietuvių mokslininkų idėjos – ir vairuotojų, ir viso klimato apsaugai

Transporto ir logistikos sektorius reikšmingai prisideda Lietuvos ekonomiką traukiant į įkalnę. Jis sudaro apie dešimtadalį šalies bendrojo vidaus produkto (BVP), todėl, natūralu, yra priverstas staigiai reaguoti į technologinius pokyčius ir skaitmenizaciją.

Juolab kad transporto sektorius nuolat susiduria su nemažai iššūkių, kuriems būtini inovatyvūs sprendimai. Vienas tokių galvosūkių – oro tarša, prie kurios itin prisideda ir automobilių išmetamos dujos.

Aplinkos ministerijos skaičiavimais, Lietuvoje į atmosferą išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) kasmet vis mažėja – 2023 metais tokių dujų išmesta 17,9 milijono tonų, arba 3 procentais mažiau nei prieš metus.

Vis dėlto tokia tarša vis dar yra milžiniška problema, prisidedanti ir prie žalos klimatui, ir net paskatinanti tūkstančius pirmalaikių mirčių.

Mąstydami apie automobilių su vidaus degimo varikliais daromą žalą „Vilnius TECH“ universiteto mokslininkai jau daugiau kaip prieš dešimtmetį sutelkė dėmesį į vandenilio panaudojimo galimybes tokiuose automobiliuose.

Speciali sistema vietoj įprastų degalų leistų panaudoti tam tikrą vandenilio kiekį, o tai reikštų mažiau į orą išmetamų ŠESD.

„Atlikta daugybė įvairiausių bandymų ir tyrimų, bet vandenilis – gana įnoringos dujos ir su jomis nėra taip paprasta: tai vienur, tai kitur kyla iššūkių, kuriems išspręsti reikia ieškoti sprendimų“, – aiškino vienas šio projekto iniciatorių, „Vilnius TECH“ Automobilių inžinerijos katedros profesorius 52 metų Saugirdas Pukalskas.

Tačiau technologijos mokslų daktaras su bendraminčiais nenuleidžia rankų ir tiki, kad netrukus gatvėmis riedės vis daugiau automobilių su jų sukurta inovatyvia sistema.

Išmanieji sprendimai itin aktualūs ir sprendžiant eismo saugumo klausimus. Viena iš opių problemų – transporto priemonių susidūrimas su laukiniais gyvūnais. Kasmet tokių nelaimių keliuose skaičius vis didėja. Policijos duomenimis, vien šių metų pirmoje pusėje fiksuota beveik 3 tūkst. tokių susidūrimų.

Reaguodami į šią bėdą aplinkosaugos specialistas Darius Pratašius su bendraminčiais pasiūlė inovatyvų ir palyginti nebrangų sprendimą – išmaniųjų technologijų įrenginį, padedantį išvengti transporto priemonių ir laukinių gyvūnų susidūrimo.

„Aš ir pats šiemet kelyje su stirna susidūriau, todėl ne iš statistikos ir nuogirdų žinau, kad tai opi problema“, – teigė 36 metų D.Pratašius.

Periodinėje elementų lentelėje pirmas įrašytas vandenilis yra mažiausią molekulės masę turinčios ir itin mažo tankio dujos, todėl, norint tam tikrose talpyklose jo turėti bent kiek didesnį kiekį, būtina jį arba labai suslėgti, arba labai atšaldyti – net iki 252 laipsnių.

Šiuolaikiniai vandeniliniai lengvieji automobiliai, savo bakuose norėdami sutalpinti 5–6 kilogramus vandenilio, jį turi suslėgti net iki 700 barų.

„Tai reikalauja specifinės įrangos ir specifinės infrastruktūros, o vandeniliu užpildomi automobilio bakai dar turi būti atsparūs tokiam dideliam slėgiui.

Be to, kadangi vandenilio molekulė labai maža, daug medžiagų jį sunkiai sulaiko – iš plieno rūšių tik plastiškasis plienas užtikrina, kad vandenilis pro jį neprasiskverbtų.

Kitaip šios dujos tiesiog išgaruos per indo sieneles“, – sunkumus dirbant su vandeniliu ir ieškant jo panaudojimo galimybių transporto pramonėje paaiškino profesorius S.Pukalskas.

„Vilnius TECH“ mokslininkai jau nuo 2013 metų bendradarbiavo su elektrolizerį – įrenginį, kuris, naudodamas elektros energiją, vandenį skaido į vandenilį ir deguonį, turinčia įmone.

„Išgavę gryną vandenilį jį maišydavome su gamtinėmis dujomis ir tyrėme tokio mišinio panaudojimo galimybes gamtinėmis dujomis varomuose autobusuose.

Lietuvoje yra palyginti nedaug gamtinėmis dujomis varomų transporto priemonių: lengvųjų automobilių yra vos keletas, krovininių dar tik atsiranda, o dėl autobusų situacija šiek tiek geresnė, nes tokių turi ne vienas autobusų parkas visoje šalyje“, – pasakojo S.Pukalskas.

Tęsdami ekologiškų degalų paieškas 2018 m. rugsėjį „Vilnius TECH“ mokslininkai pradėjo bendradarbiauti su Švedijos koncernu „Scania“ ir jo atstovais Lietuvoje, šios įmonės gaminamuose autobusuose irgi išmėgindami skirtingus gamtinių dujų ir vandenilio mišinius.

„Scania“ autobusams važinėjant mūsų šalies keliais mokslininkai ištyrė autobuso veikimą jį eksploatuojant įvairiausiais režimais skirtinguose Lietuvos miestuose, rinko duomenis iš autobuso valdymo blokų, juos analizavo ir darė išvadas.

„Svarbiausia išvada buvo ta, kad vandenilis nepablogino autobuso rodiklių, o tai jau gerai, nes vandenilis turi gana didelį šilumingumą ir reaktyvumą.

Dėl to gali perkaisti ar būti kitaip pažeistos kai kurios variklio ir išmetimo sistemos dalys.

Pavyzdžiui, išmetimo sistemoje yra išmetamąsias dujas neutralizuojantys temperatūrai jautrūs kataliziniai deginių neutralizatoriai. Temperatūrai pakilus aukščiau nei 800 laipsnių jie gali išsilydyti ir nepataisomai sugesti“, – aiškino S.Pukalskas.

Nors dirbti su vandeniliu nelengva, jis bandymams plačiai jį pritaikyti transporto pramonėje pasirinktas ne tik dėl jo savybės akumuliuoti elektros energiją.

„Vilnius TECH“ mokslininkai, kaip ir daug jų kolegų visame pasaulyje, įsitikinę, kad naftos ištekliai Žemėje anksčiau ar vėliau išseks, todėl būtina jau dabar ieškoti pakaitalų tarp atsinaujinančiųjų žaliavų.

Buvo įvairių bandymų tokiu pakaitalu paversti biodegalus, tačiau bent jau šiuolaikinėmis technologijomis neįmanoma tokių degalų prigaminti pakankamai, mat Žemėje nėra tiek laisvo ploto, kad būtų įmanoma užauginti užtektinai įvairių agrokultūrų transporto pramonės poreikiams tenkinti.

Sparčiai populiarėjančiose atsinaujinančiųjų šaltinių – saulės ar vėjo – elektrinėse energija gaminama tik šviečiant saulei ar pučiant vėjui, todėl tam tikru metu susidaro energijos perteklius. Bet saulei nusileidus ar nurimus vėjui generacija sustoja, tad elektros energiją tenka gaminti kitais būdais arba pirkti iš kitų šalių.

„Tad labai svarbu akumuliuoti energiją tuomet, kai jos turime apsčiai, ir panaudoti, kai trūksta.

Elektros energiją galima kaupti elektromobilių akumuliatoriuose ar namų elektros kaupikliuose, tačiau to nepakanka. Be to, jiems gaminti reikalingas brangus litis.

Šio metalo ištekliai yra riboti ir pastaruoju metu išaugus akumuliatorių paklausai jo kaina pradėjo augti, todėl pasaulio mokslininkams ir kilo mintis energiją kaupti kituose šaltiniuose. Vienas tokių – vandenilis.

Kadangi vandenilis, kaip minėjau, yra įnoringas dėl mažo tankio ir kitų savybių, pasaulio mokslininkai žvelgia plačiau ir naudoja elektrolizės būdu žaliai pagaminto vandenilio išvestinius produktus. Populiariausi iš jų – metanolis ir amoniakas“, – sakė S.Pukalskas.

Medžio spiritu dar vadinamas metanolis – nuodingas, bet jis yra skystis – didesnio tankio medžiaga, todėl transporto sektoriuje jį panaudoti daug paprasčiau nei vandenilį, nes bake užima mažiau vietos.

„Naudojant metanolį nereikia naudoti didelio slėgio ir rezervuarą išskirtinai sandarinti kaip laikant vandenilį, kad jis neišgaruotų. Prireikus metanolį galima panaudoti vidaus degimo varikliuose ar iš jo pagaminti tą patį vandenilį.

Kita bandymų kryptis – amoniakas, kurį šiek tiek suslėgus jis irgi tampa skysčiu. Tik bėda ta, kad jis labai toksiškas, tad dirbant su juo būtina išskirtinė darbo sauga“, – aiškino profesorius.

Nors „Vilnius TECH“ mokslininkai pasaulyje ne vieninteliai ieško vandenilio panaudojimo galimybių transporto sektoriuje, svarbiausia jų idėja – savo tyrimus susieti su Lietuvos realijomis.

Kadangi mūsų šalis ketina turėti vėjo jėgainių parką Baltijos jūroje, jį pastačius turės daug elektros energijos, kuri galėtų padėti Lietuvos transporto parkui tapti draugiškesniam aplinkai. Lietuvos transporto parkas yra senas, lietuviai noriai važinėja nenaujais taršiais dyzelinu varomais automobiliais, užuot persėdę į elektromobilius.

Matydami, kad mūsų šalies vairuotojai dėl įvairių priežasčių nenoriai renkasi elektrinius ar iš dalies elektra varomus hibridinius automobilius, ir suprasdami, jog dėl šios priežasties elektros energiją transporto sektoriuje panaudoti bus sudėtinga, „Vilnius TECH“ universiteto mokslininkai ir ėmėsi bandymų su vandeniliu, siekdami elektrolizės būdu panaudojant elektros energiją iš vandens pagaminti vandenilį ir jį panaudoti transporto priemonėse su vidaus degimo varikliu.

Standartinėse transporto priemonėse tai neįmanoma, bet tyrimai parodė, kad „Vilnius TECH“ mokslininkų sukurta speciali į jas montuojama sistema leidžia pakeisti apie 30 proc. įprastinių degalų.

„Kad būtų aiškiau, ką mes darome, reikia tik įsivaizduoti automobilius, kuriuose įmontuojami dujų bakai. Į tokius automobilius diegiamos specialios papildomos sistemos – bakas, purkštuvai, su pagrindiniu variklio valdymo bloku veikiantis elektroninis valdymo blokas ir vietoj benzino tiekiamos dujos.

Savo tyrimais siekiame, kad Lietuvos automobilių parkas taptų žalesnis anksčiau nei visiškai nudėvėsime senus automobilius su vidaus degimo varikliais, nes skaičiuojame, jog dar bent ketvirtį amžiaus lietuviai važinės taršiais automobiliais, kurių išskiriamos ŠESD didins klimato atšilimą. Bent dalį benzino ar dyzelino pakeitus vandeniliu tarša būtų mažesnė“, – sakė S.Pukalskas.

„Vilnius TECH“ mokslininkai kol kas tik laboratorijoje aiškinosi, kaip įprastų automobilių varikliai elgiasi, kai, padedant specialiai sistemai, jie gauna didesnį ar mažesnį vandenilio kiekį. Mat kuo daugiau vandenilio galės gauti, tuo mažiau naudos įprastų taršių degalų.

Netrukus mokslininkai planuoja sistemas montuoti jau į pačius automobilius ir leisti jiems riedėti į gatves.

„Su vandenilio panaudojimo galimybėmis transporto sektoriuje dirbantys mokslininkai ir automobilių gamintojai nuėjo kitu keliu ir kuria automobilius jau ne su vidaus degimo varikliais, o su specialiais degalų elementais (angl. „fuel cell“).

Tai toks įrenginys, kuriame vandeniliui jungiantis su deguonimi atsiradusi elektros srovė panaudojama automobiliui varyti. Kitaip tariant, automobilio ratus suka elektrinis variklis.

Tik vienas kitas gamintojas turi gamyklinį modelį su vandeniliu varomu vidaus degimo varikliu, pavyzdžiui, „Toyota“. Bet tokie automobiliai nėra skirti masinei gamybai ir dar nėra aišku, kuria kryptimi pasuks šie bandymai“, – teigė S.Pukalskas.

O „Vilnius TECH“ mokslininkų siekis yra tas, kad jų sistemos, suteikiančios galimybę panaudoti vandenilį automobiliuose su vidaus degimo varikliais, būtų naudojamos kuo plačiau. Kitaip tariant, kad kuo daugiau transporto priemonių važinėtų varomos švaresniais degalais.

„Vandenilis laikomas švaresniu, nes jo molekulėje nėra nė vieno anglies atomo, o benzine, dyzeline, net biodyzeline ar etanolyje yra ne tik vandenilio, bet ir anglies, kurie degdami išskiria anglies dioksidą ir kitus anglies turinčius teršalus.

Tuo metu degant vandeniliui susidaro tik vandens garai, ir kuo daugiau vietoj įprastų degalų jo naudosime, tuo tarša bus mažesnė“, – teigė S.Pukalskas.

Tiesa, vandenilis irgi nėra visiškai nekaltas, nes didinant jo kiekį transporto priemonėse su vidaus degimo varikliais išmetamosiose dujose didėja azoto oksidų kiekis. O jie kelia pavojų problemų dėl kvėpavimo takų turintiems žmonėms. Tačiau šiuolaikinės technologijos jau leidžia azoto oksidus neutralizuoti itin veiksmingai.

Ieškodami būdų pritaikyti vandenilį kaip vieną energijos šaltinių transporto priemonėse su vidaus degimo varikliais „Vilnius TECH“ mokslininkai ne be priežasties šį elementą bandė maišyti su gamtinėmis dujomis.

Lietuvoje, o ir pasaulyje dar nėra išplėtota infrastruktūra, suteikianti galimybę užpildyti vandenilio talpyklą. Pavyzdžiui, gamtinėmis dujomis automobiliai net ir mūsų šalyje varomi jau senokai, todėl ir šių dujų papildymas vairuotojams nekelia bėdų.

„Turint galvoje, kad suslėgti reikia ir gamtines dujas, ir vandenilį, talpyklų užpildymo sistemos yra panašios.

Jei Lietuvoje atsirastų daugiau gamtinių dujų ir vandenilio mišinius naudojančių transporto priemonių, infrastruktūra palengva būtų plėtojama, kol, tikiu, galiausiai degalinėse atsirastų gryno vandenilio papildymo sistemų ir mūsų perdarytoms, ir grynu vandeniliu varomoms transporto priemonėms.

Taip Lietuvos keliuose daugėtų švaria energija varomų automobilių“, – vylėsi technologijos mokslų daktaras S.Pukalskas.

Įsibėgėjus rudeniui ir artėjant žiemai keliuose ėmė tykoti daugiau pavojų nei šiltuoju metų laiku. Dėl lietaus ir rytais vis dažniau užklumpančių šalnų kelio danga tampa slidi, trumpėjančios dienos turi reikšmės matomumui, o gyvūnai į kelią paprastai išbėga anksti ryte ar naktį, kai tamsu.

Net miestuose vis dažniau pastebimi laukiniai gyvūnai, ypač stirnos ar maisto ieškančios lapės. O susidūrimų su jais riziką didina tai, kad judrioje miesto gatvėje atsidūrę gyvūnai gali jausti didelį stresą ir elgtis neprognozuojamai.

„Dauguma laukinių gyvūnų reaguoja instinktyviai: kai kurie gali sustingti vietoje, kiti bėga arba slepiasi. Stirnos gali staiga iššokti į gatvę, nes nesugeba įvertinti, kaip greitai artėja automobilis. Naktį laukiniai gyvūnai, kaip ir vairuotojai, gali prasčiau orientuotis aplinkoje dėl mažesnio matomumo“, – aiškino Aplinkos apsaugos departamento atstovai.

Viena veiksmingiausių priemonių išvengti kartais net tragiškų susidūrimų su gyvūnais yra saugaus greičio pasirinkimas, tačiau saugaus eismo specialistai visame pasaulyje ieško ir kitų būdų, kaip apsaugoti ir vairuotojus, ir pačius gyvūnus nuo nelaimių, kurias sukelia susidūrimai.

Brangus sprendimas – tverti tvorą – ne visada pasiteisina dar ir dėl to, kad gyvūnai sunkiai prisitaiko prie žmogaus sukurtos aplinkos ir ypač migruodami renkasi sau įprastus kelius.

Ieškodami sprendimų, kaip išvengti vis dažnėjančių automobilių ir laukinių gyvūnų susidūrimų, Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos absolventai D.Pratašius su kolegomis sukūrė inovatyvų autonominį išmaniųjų technologijų įrenginį, padedantį išvengti tokių susidūrimų.

Kūrėjai tikisi, kad ši inovacija taps ateities išmaniųjų kelių sudedamąja dalimi.

Aplinkosaugos ekspertas D.Pratašius su žmona Kristina, žemės ūkio mokslų srities miškotyros mokslo krypties daktare, ir keliais kitais kolegomis pasiūlė išmanųjį įrenginį, kuris keliuose ant ženklinimo stulpelių būtų montuojamas kas 50 ar 100 metrų.

Toks visiškai nepriklausomas ir saulės energija įkraunamas įrenginys prietemoje ar tamsoje stebi kelkraščio zoną ir, užfiksavęs judėjimą bei temperatūros pokyčius, įjungia vairuotojus įspėjančią mirksinčią raudoną lemputę.

Aiškindamiesi, kokios priemonės Lietuvoje ir pasaulyje labiausiai pasiteisino ieškant sprendimų, kaip išvengti automobilių ir laukinių gyvūnų susidūrimo, D.Pratašius su žmona aptiko, kad dažniausiai pasirenkamas vienas iš dviejų sprendimų – atbaidyti gyvūnus arba įspėti vairuotojus.

Neįmanoma gyvūnų visiškai atskirti nuo kelių ar gatvių, juolab kad apsauginės tvoros retai tinkamai prižiūrimos.

„Prie atbaidančių sistemų gyvūnai ilgainiui pripranta, todėl mes susitelkėme į įspėjamosios sistemos kūrimą, kuri paliktų galimybę pačiam vairuotojui nuspręsti, kaip įveikti galimai pavojingą kelio ruožą, kad išvengtų grėsmės susidurti su laukiniu gyvūnu“, – aiškino D.Pratašius.

2022 m. ši naujovė gavo apdovanojimą kaip įdomiausias smulkiojo verslo projektas per Finansų ministerijos rengtus apdovanojimus „Europos burės“ už geriausius Europos Sąjungos (ES) struktūrinių fondų investicijų Lietuvoje projektus, mat kurdami lietuviai naudojosi ES parama.

Dėl įvairių priežasčių ir nuo seno naudojami, ir inovatyvūs sprendimai, kuriais siekiama mažinti gyvūnų ir transporto priemonių susidūrimą, ne visada pasiteisina.

Apsaugai nuo gyvūnų išbėgimo į kelią ir Lietuvoje, ir visoje ES dažniausiai naudojamos tinklo tvoros, derinamos su nušokimo rampomis ir vienvėriais varteliais. Draugiškiausia aplinkai ir gana veiksminga, bet itin brangi priemonė yra žalieji tiltai, tačiau dėl didelės kainos ši priemonė paprastai taikoma tik magistraliniuose keliuose.

Laukinių gyvūnų aptikimo sistemos kūrėjai įsitikinę, kad daug pigesnės papildomos apsaugos priemonės Lietuvoje galėtų būti puikiai pritaikomos rajoniniuose ir krašto keliuose, kur eismo intensyvumas naktį menkas, bet gyvūnų migravimas tose vietovėse, ypač miškingose, yra didelis.

Lietuvoje prie automagistralių, intensyvių krašto kelių yra statomi ženklai apie į kelią galinčius išbėgti laukinius gyvūnus. Tai pigi, bet neveiksminga perspėjimo priemonė, nes tokie ženklai vairuotojų dėmesį išlaiko trumpai.

Šie ženklai nesiskiria nuo standartinių kelio ženklų, vairuotojams seniai atpažįstami ir vertinami kaip įprasti įspėjamieji ženklai. Dėl to vairuotojai nėra linkę į juos papildomai reaguoti ir sumažinti greičio, o įvažiavus į tokiu kelio ženklu pažymėtą pavojingą kelio ruožą, kuris paprastai tęsiasi keletą kilometrų, vairuotojo budrumas dažnai atbunka.

Ne itin veiksmingi net naujoviškesni kelio ženklai. Tarkime, Šiaurės Amerikoje naudojami mirksintys kelio ženklai, įspėjantys apie laukinių gyvūnų pavojų. Tačiau šie ženklai mirksi nuolat, nepriklausomai nuo to, ar gyvūnas yra arti kelio, todėl ilgainiui vairuotojai prie tokio įspėjimo pripranta ir nebekreipia į jį dėmesio.

Jau ir Lietuvoje naudojamos perspėjimo sistemos, kai gyvūnui priartėjus prie kelio jutikliai užfiksuoja judesius ir signalas davikliais siunčiamas į švieslentę, kurioje užsidega įspėjamieji signalai. Vis dėlto švieslentę pravažiavus įspėjimo nelieka.

Idėja žemėje nuo stambaus gyvūno judesių sklindančias vibracijas fiksuoti seisminiais jutikliais nepasiteisino kaip priemonė perspėjant apie prie kelio artėjančius keturkojus, bet ji sėkmingai naudojama kovojant su kurmiais ar kitais graužikais kiemuose ir soduose.

Nepasiteisino ir mintys dėti gyvūnams apykakles, kurios siųstų radijo bangas vairuotojams, kai gyvūnai su siųstuvais priartėja prie kelio, ar purkšti gyvūnų ragus šviesą atspindinčiu aerozoliniu purškalu, nes ragus gyvūnai ir numeta, ir nusilaužia, o aerozolis nusiplauna.

D.Pratašius su žmona ir kitais bendraminčiais pasiūlė dar kitokį sprendimą – išmaniąsias kepures ant kelio stulpelių, kurios infraraudonaisiais spinduliais fiksuoja šiltus organizmus, o juos aptikusios pradeda mirksėti įspėdamos apie pavojų.

„Tai visiškai savarankiškas išmaniųjų technologijų įrenginys, montuojamas nekeičiant esamų kelio ženklinimo stulpelių matmenų, skirtas vairuotojų ir gyvūnų apsaugai. Jis tiksliai ir efektyviai veikia pavojingiausiu laiku – esant prieblandai ir tamsiuoju paros metu“, – aiškino D.Pratašius.

Lietuvių sukurto įrenginio testavimas jau atliktas kai kuriuose mūsų šalies kelių ruožuose normaliomis ir ekstremaliomis sąlygomis.

Tyrimai parodė, kad jutikliai gyvūnus aptinka visada, kai jie priartėja prie kelio, daviklius galima montuoti atvirose ir miškingose teritorijose.

Prietaiso kūrėjai siekia įrenginį sertifikuoti, bendradarbiauja su Lietuvos valstybinės reikšmės kelių valdytoja „Via Lietuva“ ir šalina trūkumus. Apie laukinius gyvūnus įspėjantis lietuvių kurtas prietaisas jau sudomino ir užsieniečius.

„Pavyzdžiui, mūsų įrenginiu itin domėjosi slovakai, nes jų šalyje situacija dėl laukinių gyvūnų ir transporto priemonių susidūrimo yra panaši kaip ir Lietuvoje. Jie irgi bandė kurti panašų prietaisą, bet pamatė, kad jau esame tokį sukūrę, tad dabar ieško galimybių bendradarbiauti“, – teigė D.Pratašius.

Nors išmanusis prietaisas nėra pagrindinė jo kūrėjų veikla, kad ir mažais žingsneliais jie stengiasi judėti į priekį ir idėjos nenumarinti stalčiuje, nes gyvūnų ir transporto priemonių susidūrimai Lietuvoje vis dar baigiasi tragiškai, o D.Pratašiaus ir jo kolegų pasiūlytas sprendimas yra ne tik veiksmingas, bet ir bent 10 kartų pigesnis nei tinklinės tvoros tvėrimas.

Lietuviai ir jų verslai nuolat ieško inovatyvių sprendimų. Viena tokių – bendrovė „Ostaralab“, kuri sukūrė stipriai raižytais maršrutais savarankiškai judėti gebančią autonominę transporto priemonę.

Kūrėjų nuomone, toks sprendimas gali būti itin veiksmingas ne tik sunkiai išvažiuojamose, bet ir pavojingose vietovėse.

„Ostaralab“ įkurta kaip atskira bendrovės „Ostara“ inžinerinių sprendimų platforma, orientuota į novatoriškus sprendimus kuriant transporto priemones – nuo projektavimo, algoritmų rašymo ir elektroninių valdymo sistemų kūrimo iki fizinių prototipų gamybos.

Bendrovė kuria ir gamina transporto priemones. Pavyzdžiui, visureigius su hibridine pavara, tokius kaip „Krampus Mk1“, ar modulines priekabas, kurios gali būti naudojamos ir kaip gyvenamosios platformos gamtoje.

Viena naujausių „Ostaralab“ inovacijų – autonominės transporto priemonės prototipas – buvo sukurta pasinaudojant Inovacijų agentūros kvietimu įgyvendinti ES finansuojamą priemonę „Eksperimentas“.

Ši priemonė skirta įmonių moksliniams tyrimams, eksperimentinės plėtros veikloms ir inovatyviems produktams kurti.

„Ostaralab“ sukurta hibridinė transporto priemonė su keturiais varančiaisiais ratais gali būti naudojama prastuose keliuose ar bekelėje, kai reikia pervežti du žmones ar krovinius.

Ši transporto priemonė turi nuotolinio valdymo funkciją, taigi jai vairuotojas nėra būtinas.

Tokia transporto priemonė gali padėti spręsti saugaus judėjimo sunkiai išvažiuojamose vietovėse problemą, kai reikia atlikti aplinkos stebėseną, gelbėjimo ar pasienio kontrolės operacijas žmonėms pavojingomis sąlygomis.

Nuotoliniu būdu valdoma transporto priemonė leidžia veiksmingai vykdyti užduotis teritorijose, į kurias žmogui patekti sudėtinga arba tai gali kelti grėsmę asmens sveikatai ar gyvybei. Tarkime, gaisrų židiniuose miškingose ar kalnuotose vietovėse.

Tokia transporto priemonė gali būti pritaikyta įvairiems kroviniams gabenti gamybinėse teritorijose ar karjeruose, uždarose erdvėse, kuriose galima sukurti patikimą privatų ryšio tinklą ir valdyti transporto srautus nuotoliniu būdu.