„Žinių radijo“ laidoje „Žalia rodyklė“ apie tai, kaip apsisaugoti nuo nesąžiningų pirkėjų, kalbėjo Vilniaus universiteto Teisės fakulteto docentas, advokatas dr. Arnas Paliukėnas.
„Man, kaip advokatui, sudėtinga tai vadinti nesąžiningumu, kol tas neįrodyta. Tačiau kyla abejonių, ar tai tikrai yra teisių gynimas, kaip tokia informacija pateikiama Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai ar teismams“, – komentavo A. Paliukėnas.
Jis kalbėjo apie tokias situacijas, kai nusipirkęs automobilį žmogus vėliau pardavėjui pradeda reikšti įvairias pretenzijas.
Automobilis – lyg iš filmo: štai taip gatvėmis rieda „raggare“ paverstas antikvarinis „Chevrolet Impala“
Pardavėjus būtų galima suskirstyti į tris ar keturias kategorijas, nes ginčus nagrinėjančios institucijos jiems taiko skirtingus reikalavimus pagal privalomą rūpestingumo lygį.
Pirmiausia A. Paliukėnas aptarė atvejus, kai automobilius parduoda fiziniai asmenys ar įmonės, kurioms prekyba automobiliais nėra verslo rūšis. Tarkime, įmonė kepa bandeles ir parduoda naudotą tarnybinį automobilį.
Susiję straipsniai
Anot laidos pašnekovo, parduodami 200 tūkst. km nuvažiavusį automobilį nesitikime, kad jis yra kaip naujas. Natūralu, kad ir pirkėjas neturėtų turėti tokio lūkesčio.
„Visuomenėje turėtų galioti tam tikras protingumo kriterijus, – komentavo A. Paliukėnas. – Jeigu pardavėjas elgiasi sąžiningai ir parduoda automobilį, kuris iš tiesų nuvažiavęs 200 tūkst. km, ar tikrai galima tikėtis, kad jis be problemų nuvažiuos dar tiek pat?“
Nepaisant to, pasitaiko situacijų, kai pirkėjas, automobiliu pravažiavęs ne vieną tūkstantį kilometrų, grįžta pas pardavėją su pretenzija, kad transporto priemonė sunaudoja daugiau tepalo ar kažkas panašiai. Argumentai paprasti: „to nesitikėjau“, „sutartyje tai nebuvo pažymėta“.
„Tačiau ar tikrai sutartyje turime surašyti visus akivaizdžius dalykus? Veikiausiai tai ir yra vienintelis vaistas – viską apibrėžti sutartyje“, – svarstė A. Paliukėnas.
Jis papasakojo tikrą pamokantį atvejį: fizinis asmuo pardavinėjo automobilį. Pirkėjas susisiekė vos paskelbus skelbimą. Iš karto, automobilio nė nemačius, paprašyta sąskaitos numerio avansui pervesti. Viskas atrodė labai sklandžiai, o kaip tapo aišku vėliau – pernelyg sklandžiai, kad būtų išvengta problemų.
„Kai atrodo medumi patepta, reikia būti itin atidiems. Ir dar vienas svarbus momentas, į kurį verta atkreipti dėmesį parduodant automobilį: raudona lemputė turi užsidegti, jei pirkėjas nori atvažiuoti apžiūrėti automobilį tamsiu paros metu.
Juk tai – ne bandelė, automobilis kainuoja nemažus pinigus. Tad jei žmogus sako, kad gali atvažiuoti apžiūrėti transporto priemonės tik, pavyzdžiui, spalio mėnesį aštuntą valandą vakaro, akivaizdu, kad bus patamsis.
Pirkėjas realiai visko nepamatys, o po to tai naudos byloje prieš jus, nepaisant to, kad pats pirkėjas pasirinko laiką, pats nusprendė sumokėti avansą nė nematęs automobilio“, – aiškino laidos pašnekovas.
Jo teigimu, paprastai tokiai schemai viskas būna paruošta iš anksto: automobilis nuvežamas į servisą, dažniausiai – pas pažįstamus. Čia nustatomi įvairūs „trūkumai“, o pardavėjas gauna elektroninį laišką su nurodymu, kiek reikia pervesti pinigų, kad būtų kompensuotas trūkumų šalinimas. Esą sutartyje pažymėta, kad automobilis trūkumų neturi, o, pasirodo, jų yra.
Dar viena nesąžiningų pirkėjų gudrybė – apžiūrėti automobilį tuo metu, kai jau nebedirba servisai. Pagal teismų praktiką, pirkėjui prieš perkant automobilį jį patikrinti servise nėra pareiga – tik teisė.
Tuo tarpu pardavėjas turi pareigą parduoti tvarkingą daiktą arba nurodyti jo trūkumus. Šita teisinė ekvilibristika, A. Paliukėno teigimu, labai svarbi.
„Man susidaro įspūdis, kad pirkėjai, norėdami 15–18 tūkst. eurų kainuojančio automobilio, už jį pageidauja sumokėti 8–12 tūkst. eurų, nors kokybės tikisi taip, lyg būtų mokėję 18 tūkst. eurų“, – kalbėjo jis.
Kad apsisaugotų nuo nemalonumų, pardavėjas sutartyje turėtų kuo detaliau surašyti visus galimus trūkumus ir aiškiai pažymėti, kad pirkėjui buvo suteikta galimybė automobilį tikrinti servise, tačiau jis pats to atsisakė.
Beje, kartais pirkėjas atsiveža jau paruoštą blanką, tačiau pardavėjui reikėtų turėti savąjį ir jame detalizuoti visus galimus trūkumus.
„Nors iš teisininko lūpų tai skambės keistai, kartais belieka sutartyje surašyti net trisdešimt ar kelis šimtus punktų, pažymint visus įmanomus ir galimus trūkumus, bei tai, kad pirkėjas su jais susipažino ir sutinka pirkti tokios būklės automobilį“, – komentavo laidos pašnekovas.
Kai perkami nauji automobiliai, kilus ginčams kreipiamasi į atitinkamas juos nagrinėjančias institucijas.
„Nenoriu nieko kaltinti ar formuoti išankstinės nuomonės, tačiau man kartais atrodo, kad tokioms tarnyboms pritrūksta įsigilinimo. Kalbu iš realių bylų praktikos. Kai kalbame apie sprendimus, priimamus prieš oficialias automobilių atstovybes ar gamintojų atstovus vartotojų kreipimųsi pagrindu, sprendimus priimti laiko visada atsiranda.
Tačiau tuo pačiu kažkur „dingsta“ dokumentai, laiškai.
Tada atstovybėms nelieka kitos išeities, kaip tik kreiptis į teismą, nes priešingu atveju sprendimai įsiteisėja ir tampa privalomai vykdomi.
Bet negali ginčas vykti „į vienus vartus“. O dažnai būna taip, kad vartotojas pateikia dviejų sakinių skundą, pardavėjas į jį atsako, bet po mėnesio gauna sprendimą, kad yra neteisus. Paaiškėja, kad vartotojas pateikė papildomos informacijos. Bet kodėl ji nebuvo parodyta kitai pusei? Gal tada būtų buvę galima tinkamai atsikirsti“, – komentavo A. Paliukėnas.
Todėl, jo manymu, net ir naujų automobilių pardavėjams verta papildomai pasirūpinti dokumentacija – pavyzdžiui, gauti atskirą pirkėjo parašą, patvirtinantį, kad jis tikrai susipažino su automobilio komplektacija ir jos ypatumais.