Saugumas turėtų būti kiekvieno iš mūsų svarbiausias prioritetas, tačiau ne visiems pavyksta greitai ir lengvai pakeisti susiformavusius blogus įpročius. Dėl sunkiai paaiškinamų priežasčių netinkamą elgesį gali lemti netgi visuomenės požiūris.
Tai patvirtina Kelių ir transporto tyrimo instituto atliktas eismo dalyvių elgsenos tyrimas, kurio metu buvo stebima, kaip žmonės naudoja automobilių saugos diržus.
Objektyviai lietuvių įpročius atskleidžiantys jo rezultatai nedžiugina. Atliekant tyrimą nustatyta, kad sėdėdami automobilio priekyje saugos diržus segi 97 procentai eismo dalyvių, o įsitaisę gale – tik 30 procentų.
Ir tai visiškai nauja informacija, mat eismo dalyvių stebėjimai miestų gatvėse ir įvairiuose užmiesčio keliuose buvo atlikti šių metų balandžio ir gegužės mėnesiais.
Iš viso buvo užfiksuota apie 12 tūkstančių eismo dalyvių. Kaip pažymi mokslininkai, tai tyrimo išvadoms suteikia 95 procentų tikslumą.
Pavojus didesnis, nei manoma
Kelių ir transporto tyrimo instituto atstovai pažymi, kad panašios tendencijos kartojasi jau ne vienus metus. Lietuvoje saugos diržus pareigingai segasi tik tie, kurie sėdi automobilio priekyje, ir tik nedidelė dalis juos segi ir atsisėdę gale.
Instituto Saugaus eismo skyriaus viršininko Mindaugo Katkaus teigimu, tai perša dvi prielaidas: arba didžioji eismo dalyvių dalis mano, kad važiuoti be saugos diržo priekyje yra pavojinga, o gale – saugu, arba galvoja, kad policija už šį pažeidimą sėdinčiųjų gale nenubaus.
„Taip pat neatmestinas ir variantas, kad daliai žmonių saugos diržus segėti automobilio gale vis dar yra neįprasta, nejauku ir gėda“, – stebinančią mintį pateikė jis.
M.Katkus atkreipė dėmesį, kad sėdint automobilio gale saugos diržus segėti yra kone svarbiau nei priekyje. „Taip yra todėl, kad eismo įvykio metu gale įsitaisę keleiviai patiria ne mažesnius sužalojimus nei tie, kurie sėdi priekyje. Be to, neprisisegę jie dar trenkiasi ir į priekyje sėdinčius žmones ir taip juos dar labiau sužaloja“, – šiurpų vaizdą, galimą įvykus avarijai, nupasakojo specialistas.
Lyg ir nesunku suprasti, kad, norėdamas apsaugoti save ir artimuosius, kiekvienas gale įsitaisęs keleivis visuomet privalo užsisegti saugos diržą.
Liepos 23 dieną Palangoje vykusias ENEOS 1006 km lenktynes kartu su Benediktu Vanagu ir olandu Sebastiaanu Bleekemolenu laimėjęs Jonas Gelžinis sako, kad jam niekada nekilo klausimas, ar verta segtis saugos diržą. „Puikiai žinau, kaip avarijos metu veikia diržai ir kodėl jie padeda. Netikiu keistomis sėkmės istorijomis apie žmones, kurie nesegėdami diržų iškrito iš automobilio ir dėl to liko gyvi. Tai tikra nesąmonė“, – kalbėjo jis.
Kiek svertų avarijos atveju?
Lenktynininko nuomone, galbūt vertėtų žmonėms dažniau priminti, kokios jėgos veikia kūną avarijos metu. Anot jo, perkrova gali daugiau nei 10 kartų viršyti laisvojo kritimo pagreitį. Atitinkama proporcija tą akimirką padidėja ir kūno svoris.
„Čia kiekvienas gali sudauginti savo ar už nugaros sėdinčio keleivio svorį su perkrovos skaičiumi ir supras, kokia masė atskris iš galo, jei nebus suvaržyta diržais. Galbūt tada pradės kitaip vertinti diržų poreikį“, – rekomendavo pašnekovas.
Iš patirties lenktynių trasose jis puikiai žino, kaip yra svarbu, kad diržas suveiktų taip, kaip dera. Tinkamai įtempti sportiniai saugos diržai smūgio jėgą paskirsto labai tolygiai. Tokie pat principai galioja ir įprastiems diržams.
J.Gelžinis patikino, kad saugos diržus segasi visada – nepri-klausomai nuo to, kokioje vietoje sėdi. Jei kas nors įsitaiso lenktynininkui už nugaros, jis be užuolankų pareiškia: „Jei nenorite manęs pražudyti – užsisekite saugos diržą.“
Tokiais atvejais jis kalba be užuolankų ir mano, kad turi tam teisę, mat rūpinasi savo bei jam artimų žmonių saugumu. Tuo pat metu stengiasi visus įtikinti, kad diržus segtis reikia, ir sako, kad dabar jo aplinkoje tuo abejojančių nebeliko.
„Juk niekada nežinai, kas nutiks kelyje – galbūt atlėks automobilis iš priekio. Jei už tavęs sėdintis keleivis bus neužsisegęs, ir iš tavo paties saugos diržo, nors jis bus ir užsegtas, priekyje jau bus mažai naudos“, – konstatavo lenktynininkas.
Pašnekovą šiek kiek liūdina faktas, kad sovietinio mentaliteto likučiai vis dar pastebimi. Todėl atsiranda žmonių, kurie mano, kad segtis saugos diržus sėdint antroje ar trečioje sėdynių eilėje yra kvailystė. Jie netgi bando apgauti naujesniuose modeliuose esančias garsines perspėjimo sistemas.
„Tačiau tokių žmonių po truputį mažėja, o mąstymas keičiasi“, – tuo pat metu optimizmo nestokojo J.Gelžinis.
Užteko nesuveržti diržo
Jis pasakojo, kad sportinio automobilio saugos diržai susideda iš šešių dalių. Du diržai eina iš apačios, du – iš šonų ir dar du – iš viršaus. Todėl lenktynininkas yra įspraudžiamas į sėdynę lyg koks reaktyvinio lėktuvo pilotas.
„Jei jie gerai užveržti, smūgio metu tokie diržai neleidžia kūnui pajudėti, o didelis paviršiaus plotas gerai sugeria tenkančią jėgą, todėl net smarkiai neskauda. Nepaisant to, kad kai kuriais atvejais avarijos būna tikrai rimtos“, – kalbėjo sportininkas.
J.Gelžinis pasakojo vieną kartą nepakankamai stipriai suveržęs sportinio automobilio diržus.
Tuomet ir nestipraus smūgio užteko, kad ilgai jaustų skausmą. Tokia gyvenimiška patirtis, anot pašnekovo, ir lemia jo atsargumą.
„Kai kurie žmonės to nesupranta, kol ko nors panašaus nepatiria savo kailiu. Tačiau kartais galimybės pasitaisyti gali niekas ir nesuteikti“, – konstatavo jis.
Sėsdamas į standartinį automobilį su įprastais trijų tvirtinimo taškų diržais lenktynininkas visuomet stengiasi juos pasitaisyti taip, kad tarp diržo ir kūno būtų kuo mažesnis tarpas. Įprastai tam užtenka truktelėti diržą į viršų. O jei važiuoja šiek tiek toliau, visuomet nusirengia striukę.
„Tai darau vien tam, kad diržai būtų kuo arčiau manęs. Jei jie priglus arti kūno, avarijos atveju greičiau įsiverš. Tokiu atveju bus nauda ne tik iš jų, bet ir iš saugos oro pagalvių. Jei diržas laisvai kabo – gali baigtis blogai“, – aiškino lenktynininkas.
Svarbus ir kėdučių tvirtinimas
J.Gelžinis pastebėjo, kad jau spėjo užaugti atsakingų vairuotojų ir eismo dalyvių karta. Gerokai sunkiau pakeisti vyresnio amžiaus žmonių įpročius. Jie turi tvirtus įsitikinimus ir nesileidžia perkalbami.
„Įvairios saugos eismo akcijos ar netgi vaizdo siužetai internete duoda rezultatų. Jaunimas supranta, kodėl tų reikalavimų reikia paisyti. O su vyresnio amžiaus žmonėmis daugiau problemų. Kaip įprato jie elgtis 20 metų, tai ir dar tiek pat gali tų įpročių nekeisti“, – pažymėjo pašnekovas.
Jo trejų metų dukra visuomet vežama sportiniais užrašais papuoštoje vaikiškoje saugos kėdutėje. Įsigijo tokią, kurią būtų galima pritaikyti pagal vaiko ūgį, kol bus galima pereiti prie specialių vaikams skirtų platformų.
Dukros kėdutė tvirtinama ne su „Isofix“ sistema, o senamadiškai – apjuosiant saugos diržais. Tokiu atveju, anot J.Gelžinio, yra itin svarbu taisyklingai ją sumontuoti. Tinkamas saugos kėdutės tvirtinimas, anot pašnekovo, lemia 50 proc. vaiko gausumo saugumo.
„Jeigu sumontavus kėdutę liks palaidi diržai, ji avarijos metu su visu vaiku ir nulėks į priekį. Visur reikia kruopštumo.
Žmonės linkę manyti, kad jiems taip nenutiks, bet kai nutinka, dažniausiai jau būna per vėlu ką nors keisti“, – pažymėjo lenktynininkas.
Anot pašnekovo, informacija apie taisyklingą vaikiškų kėdučių montavimą šiais laikais yra lengvai prieinama visiems. Tie, kurie tingi skaityti, gali rasti instrukcijas su patarimais internetiniuose vaizdo archyvuose.
