„Kai prieš metus nuėjau tikrintis sveikatos, gydytoja pakvietė į
kabinetą pas medicinos komisiją, viena nerizikavo priimti sprendimą, –
šypsosi K.Aleliūnas. – Komisija patikrino koordinaciją, regėjimą. Man
akinių nereikia, bet komisija sakė: „Geriau užsidėk, kai vairuoji.“
Kazimieras sąžiningai vykdo šį medikų nurodymą.
Pensininkas juokiasi, jog pastaruoju metu jam važinėti lengviau negu
vaikščioti, tačiau sveikata pernelyg nesiskundžia.
„Pagrindinis važiavimas – į sodą ir į kapines Ąžuolų Būdoje. Neseniai
palaidojau 84 metų žmoną.
Į didelį miestą dabar jau nebevažiuoju.
Dabartinė mano mašina „Volkswagen Golf“ yra ketvirtoji.
Pirmas automobilis buvo septintas „Moskvič“. Jį 1966-aisiais man
padovanojo brolis, gyvenantis Kanadoje. Išlaikiau vairuotojo egzaminus
ir iš karto gavau labai prašmatnią mašiną.
Tąsyk pusė Kapsuko sulėkė pažiūrėti, nes tokios mašinos – su keturiais
žibintais – mieste dar nebuvo. Net kelių milicijos inspektoriai
atlėkė.
Vėliau turėjau vienuoliktą, šeštą „Žiguli“. Geros mašinos.
Dabar vairuoju „Volkswagen Golf“. Norėjau, kad būtų ne per didelė
mašina“, – pasakojo garbaus amžiaus sulaukęs K.Aleliūnas.
Pusšimčio metų vairuotojo patirtį turintis marijampolietis teigė, jog
įžūlių vairuotojų buvo visais laikais.
„Dabar kultūringiau visi važinėja, nes baudos griežtesnės. Sovietmečiu,
manyčiau, vairuotojai buvo nedrausmingesni, daugiau išgėrusių
važinėdavo. Ir dabar tokių būna, bet mažiau.
Visada laikausi taisyklių ir neskubu. Sakoma: „Neskubėk ir būsi pirmas.
Jaunimas su greičiu kartais persistengia.
Man atrodo, jog visi gerai važinėja, o vakare žinias žiūriu – tai
vienas, tai trys žuvo. Svarbiausia – neskubėti“, – pabrėžė
K.Aleliūnas.
Jis per visus vairavimo metus patyrė tik du nuotykius kelyje.
Sykį jo mašina nuo slidaus lyg stiklas kelio atsidūrė griovyje.
Nenukentėjo nei jis, nei automobilis. Jį ištraukė stabtelėję kiti
vairuotojai.
Kitas incidentas prieš daug metų įvyko netoli Rietavo.
„Važiavau senuoju keliu. Žiūriu, priekyje vinguriuoja girtas
dviratininkas. Sustojau ir sakau jam: „Aš tavęs neužmušiau, bet kiti
užmuš“.
Jis metė dviratį į griovį, griebė akmenį ir kėsinosi mesti į mane“, –
prisiminė K.Aleliūnas.
Bendraujant su juo sunku patikėti, jog vyras artėja prie šimto metų. Į
pastebėjimą, jog jis sudaro bent dvidešimčia metų jaunesnio žmogaus
įspūdį, Kazimieras reaguoja ramia šypsena.
„Gal ilgaamžiškumas yra paveldėtas? Mano mama gyveno 102 metus, tėtė
mirė eidamas 85-uosius.
Aš prieš 20 metų mečiau rūkyti, alkoholiu nepiktnaudžiauju. Prieš 30
metų pradėjau drožinėti.
Nuo 1953 iki 1974 metų dirbau linų fabrike gamybos vedėju. Po to siūlė
man keltis į Kauną, dirbti tekstilės fabrike, bet nesutikau, nes jau
buvome gavę butą, kuriame iki šiol gyvenu.
Perėjau į dujų įmonę, kurioje dirbau iki pat pensijos, kaip dabar
sakytų, vadybininku.
Mano dukra gyvena Marijampolėje, sūnus – Panevėžyje.
Aš niekada neužsiplieskiu. Sveikatos pagrindas – reikia mažiau
nervintis. Jei gali neimti į galvą, – neimk“, – savo ilgaamžiškumo
receptą atskleidė K.Aleliūnas.
˙