„Kai prieš metus nuėjau tikrintis sveikatos, gydytoja pakvietė į kabinetą pas medicinos komisiją, viena nerizikavo priimti sprendimą, – šypsosi K.Aleliūnas. – Komisija patikrino koordinaciją, regėjimą. Man akinių nereikia, bet komisija sakė: „Geriau užsidėk, kai vairuoji.“ Kazimieras sąžiningai vykdo šį medikų nurodymą.
Pensininkas juokiasi, jog pastaruoju metu jam važinėti lengviau negu vaikščioti, tačiau sveikata pernelyg nesiskundžia.
„Pagrindinis važiavimas – į sodą ir į kapines Ąžuolų Būdoje. Neseniai palaidojau 84 metų žmoną.
Į didelį miestą dabar jau nebevažiuoju.
Dabartinė mano mašina „Volkswagen Golf“ yra ketvirtoji.
Pirmas automobilis buvo septintas „Moskvič“. Jį 1966-aisiais man padovanojo brolis, gyvenantis Kanadoje. Išlaikiau vairuotojo egzaminus ir iš karto gavau labai prašmatnią mašiną.
Tąsyk pusė Kapsuko sulėkė pažiūrėti, nes tokios mašinos – su keturiais žibintais – mieste dar nebuvo. Net kelių milicijos inspektoriai atlėkė.
Vėliau turėjau vienuoliktą, šeštą „Žiguli“. Geros mašinos.
Dabar vairuoju „Volkswagen Golf“. Norėjau, kad būtų ne per didelė mašina“, – pasakojo garbaus amžiaus sulaukęs K.Aleliūnas.
Pusšimčio metų vairuotojo patirtį turintis marijampolietis teigė, jog įžūlių vairuotojų buvo visais laikais.
„Dabar kultūringiau visi važinėja, nes baudos griežtesnės. Sovietmečiu, manyčiau, vairuotojai buvo nedrausmingesni, daugiau išgėrusių važinėdavo. Ir dabar tokių būna, bet mažiau.
Visada laikausi taisyklių ir neskubu. Sakoma: „Neskubėk ir būsi pirmas. Jaunimas su greičiu kartais persistengia.
Man atrodo, jog visi gerai važinėja, o vakare žinias žiūriu – tai vienas, tai trys žuvo. Svarbiausia – neskubėti“, – pabrėžė K.Aleliūnas.
Jis per visus vairavimo metus patyrė tik du nuotykius kelyje.
Sykį jo mašina nuo slidaus lyg stiklas kelio atsidūrė griovyje.
Nenukentėjo nei jis, nei automobilis. Jį ištraukė stabtelėję kiti vairuotojai.
Kitas incidentas prieš daug metų įvyko netoli Rietavo.
„Važiavau senuoju keliu. Žiūriu, priekyje vinguriuoja girtas dviratininkas. Sustojau ir sakau jam: „Aš tavęs neužmušiau, bet kiti užmuš“.
Jis metė dviratį į griovį, griebė akmenį ir kėsinosi mesti į mane“, – prisiminė K.Aleliūnas.
Bendraujant su juo sunku patikėti, jog vyras artėja prie šimto metų. Į pastebėjimą, jog jis sudaro bent dvidešimčia metų jaunesnio žmogaus įspūdį, Kazimieras reaguoja ramia šypsena.
„Gal ilgaamžiškumas yra paveldėtas? Mano mama gyveno 102 metus, tėtė mirė eidamas 85-uosius.
Aš prieš 20 metų mečiau rūkyti, alkoholiu nepiktnaudžiauju. Prieš 30 metų pradėjau drožinėti.
Nuo 1953 iki 1974 metų dirbau linų fabrike gamybos vedėju. Po to siūlė man keltis į Kauną, dirbti tekstilės fabrike, bet nesutikau, nes jau buvome gavę butą, kuriame iki šiol gyvenu.
Perėjau į dujų įmonę, kurioje dirbau iki pat pensijos, kaip dabar sakytų, vadybininku.
Mano dukra gyvena Marijampolėje, sūnus – Panevėžyje.
Aš niekada neužsiplieskiu. Sveikatos pagrindas – reikia mažiau nervintis. Jei gali neimti į galvą, – neimk“, – savo ilgaamžiškumo receptą atskleidė K.Aleliūnas. ˙
