Tačiau puikiai suprasdami, kad jeigu jau aš kažko panorėjau, tai tikrai tos minties neatsisakysiu, perkalbėti niekas rimtai nebandė.
Dabar žengęs pirmąjį vaikišką žingsnį į motociklininkų pasaulį, t. y. įveikęs pirmuosius savo maždaug 500 kilometrų, galiu pasakyti, kad žvėris tikrai nėra toks baisus, kokį jį piešia.
Ir jei toks ypatingai gera judesių koordinacija nepasižymintis individas kaip aš gali prasilaužti ir sėdęs ant motociklo jaustis pakankamai užtikrintai, drįstu daryti išvadą, kad tai pasiekiama kiekvienam.
Todėl visus, kurie turi noro, raginu būtinai prisijungti prie „motociklininkų kastos“.
Na, žodis „kasta“ šiuo atveju gal nelabai tinka, tačiau sėdęs ant motociklo automatiškai tarsi prisijungi prie didžiulės, nors ir neslaptos bendruomenės, kurios nariai vieni kitus atpažįsta ir pripažįsta be jokių „ceremonijų“.
Daugiau nei pasisveikinimai
Prisimenu, kaip nustebau, kai su manimi pirmą kartą pasisveikino priešais važiavęs motociklininkas. Po uždaru šalmu jis to nematė, tačiau mano šypsena buvo nuo ausies iki ausies. O ir jausmas apėmė tikrai geras.
Ir dar bendrumo pojūtis neapsiriboja vien tik rankos mostelėjimu ar galvos linktelėjimu. Būdamas visiškai šviežias ir mažai apie dvirates transporto priemones suprantantis vairuotojas, klausinėju visų ir visko.
Kol kas dar nebuvo taip, kad negaučiau atsakymo kartu su bet kokia papildoma mane dominančia informacija. Motociklininkams tinkamas sezonas trumpas, o važiuoti nori visi, todėl ir padeda vieni kitiems. Tereikia klausti, teirautis ir domėtis.
Dar malonesnis siurprizas nei bendraminčių solidarumas, buvo automobilių vairuotojų elgesys.
Lenkimas motociklu yra nesudėtingas manevras, tačiau jau pirmose kelionėse užmiestyje atsirado ne vienas eismo dalyvis, kuris kultūringai pasitraukė į šoną palikdamas man vietos.
Tuo metu skinantis kelią mieste dar neteko susidurti su nedėmesingais ar tyčia vietos motociklininkams nepaliekančiais vairuotojais. Jei ir buvo užsiplieskusi nesantaika, tai šiuo metu jos židiniai yra užgesę.
Įprotis rūpintis savo technika
Dar vienas dalykas, kuris gali būti labai naudingas šiuolaikiniam vyrui – tai artima pažintis su technika. Betarpiškas ryšys tarp motociklo ir vairuotojo gimdo natūralų norą gerai perprasti savo techniką. Juk jos būklė gali lemti gerokai daugiau nei vien nejaukų sustojimą pakelėje.
Dėl šios priežasties neretas atvejis, kai iki tol automobilius vairavę ir juos meistrams patikėję žmonės, motociklus prižiūri patys.
Eksploatacinių skysčių lygio stebėjimas ar grandinės tepimas man kaip ir daugumai tapo savaime suprantamais veiksmais. Greta to jau spėjau pasikeisti priekinį žibintą, o artimiausioje ateityje laukia ir sankabos rankenėlės tvirtinimo bei troso keitimas.
Kiek įmanoma daugiau norisi daryti pačiam ne tik todėl, kad motociklo konstrukcija yra paprastesnė nei automobilio.
Jei kažkas ir bus padaryta negerai, tai tik tavo paties, o ne kokio nors nepažįstamo atgrubnagio kaltė. Net jei esi mažiausiai patirties turintis mechanikas pasaulyje, ši mintis kažin kodėl veikia raminančiai.
Išmokę rūpintis motociklu tuos įpročius greičiausiai panaudosite ir automobilio priežiūrai. Ir nustebsite, kad prižiūrimos transporto priemonės vairavimas tapo malonesnis, galbūt netgi anksčiau pastebėsite trūkumus ir išvengsite rimtų gedimų.
Į viršų pakeltas nykštys
Na, ir paskutinis dalykas, dėl kurio rekomenduočiau visiems, kuriuos tai nors kiek domina, sėsti ant motociklo yra stebėtinai pozityvi praeivių reakcija.
Aišku, jei elgsitės kaip kaimo stuobrys ir be reikalo suksite akceleratoriaus rankeną, ji gali būti ir priešinga.
Tačiau užtenka gyvenamosiose zonose neviršyti greičio, riboti variklio keliama triukšmą ir tikrai sulauksite į viršų pakeltų nykščių, kartais – netgi šypsenų.
Jungtis prie pačios geriausios bendruomenės tikrai verta. Jei ne šį sezoną, tai būtinai kitą.
Jei drovitės, ar kažko baiminatės, raskite tą trupinėlį drąsos ir pasitikėjimo savimi. Atpildas už pastangas bus tikrai to vertas. Patikėkite pirmu sezonu besimėgaujančio motociklininko žodžiu.
O pykčio kelyje bus tik tiek, kiek patys kurstysite.
