Visos nelaimės - tokios tolimos ir, atrodo, lengvai išvengiamos. Jei vienas būtų buvęs atidesnis, jei kitas būtų labiau save pasaugojęs, viskas būtų gerai.
Bet galiausiai visi tokie „jei“ sugula į šaltą, beasmenę statistiką, kur kiekvienas juodas skaičius slepia vis kitokią tragediją, lyg vandens bangomis nuvilnijusią per visą šeimą, giminę, kolegas, kaimynus ir jų pažįstamus.
Labai gerai prisimenu šią dieną prieš lygiai penkerius metus. Buvau darbe, kai paskambino mama. „Teta G. žuvo, parvažiuok“, - tiesiai tarė ji.
Kaip žuvo, juk negali būti! „Gal mirė?“, - pasitikslinau. Teta jau buvo perkopusi aštuoniasdešimtmetį, bet dar stipri. Mama nutraukė abejones: „Ne, žuvo, ją partrenkė autobusas.“
Sumaištis, neigimas, daugybė klausimų ir pykčio išsiveržė plona bejėgiškų ašarų srovele. Ankstų rytą autobuso vairuotojas nepastebėjo per perėją ėjusios mažutės močiutės ir ją partrenkė. Va taip tiesiog – jis nepažiūrėjo į kelią ir po akimirkos mano tetai niekas nebegalėjo padėti.
Teta G. man buvo kaip močiutė. Vyresnioji tėčio sesuo kasdien ateidavo manęs mažos prižiūrėti, kol tėvai būdavo darbuose.
Ji man parodė, kur tėvelio ir mamytės raidės, kaip nunerti žaislinį kačiuką, kokius grybus galima valgyti ir dar daugybę naudingų dalykų. Leisdavo padėti ardyti per vargus gautas spalvotas megztinių atraižas ir nepykdavo, kai lipnūs vaikiški pirštukai pridarydavo daugiau vargo, nei naudos.
Visa tai per akimirką liko prisiminimais, kuriais niekada nebegalėsiu pasidalinti su ja.
Per ilgą ir nelengvą savo gyvenimą teta ištvėrė tremtį Sibire, savarankiškai užaugino vaikus, įveikė sunkią ligą ir padėdavo visiems, kam tik galėdavo. Bet autobusas buvo stipresnis.
Dabar nuo tos dienos praėjo jau penki metai, bet vis tiek negaliu ramiai jos prisiminti. Kartu su šviesiais prisiminimais grįžta ir tos lemtingos dienos šešėlis.
Tikiu, kad nelengva ir vairuotojui. Visą gyvenimą gyventi su kalte, nešiotis galvoje avarijos vaizdinį yra didesnė bausmė už bet kokius pinigus.
Bet ne baudos yra esmė. Dalis baudų įsibaiminusių vairuotojų net nesupranta, dėl ko iš tikrųjų jie turėtų važiuoti lėčiau ar neimti į rankas telefono.
Tikrai ne dėl tų kelių dešimčių eurų, bet dėl visų močiučių, vaikų ar savęs paties, kad per vieną akimirką neatsirastų tokių randų viduje, kurie niekad neužgis.
Tavo istorija panaši? Papasakok auto@lrytas.lt.
