Kas lemia, kad kelionė autobusu kartais baigiasi traumomis ar dar blogiau – vairuotojo patirties stoka, prasta autobuso techninė būklė, o gal keleiviai?
Smūgis, riksmai ir visiškas chaosas – įprasta kelionė autobusu vos per sekundę gali baigtis tragiškai.
Prastos oro sąlygos, vairuotojo klaida ar tiesiog nepalankios aplinkybės? Kad ir kokios priežastys būtų, į eismo įvykį pakliuvus didelei transporto priemonei pasekmės visam ekipažui gali būti itin skaudžios.
Tą suvokia ir kasdien prie keleivinio transporto vairo sėdantys vairuotojai. Ko gero, dauguma jų yra patyrę, ką reiškia valdyti autobusą ekstremaliomis sąlygomis.
Štai autobuso vairuotojas Mindaugas Saulėnas tikriausiai niekada nepamirš pačių sunkiausių metrų savo gyvenime. Juos, gidui supainiojus maršrutą, pilnu autobusu teko įveikti siauručiu tiltu virš tarpeklio.
„Taip, tie metrai buvo patys sunkiausi. Košmaras. Pirmą kartą gyvenimą atsisukau į saloną, kuriame buvo mirtina tyla. Ką mąstė žmonės, nežinau, turbūt tą patį – ar mes pravažiuosime tą skardį“, – prisimena autobuso vairuotojas.
„Įvertinau sąlygas, kelio plotį, nes galimybės išvažiuoti atgal iš tarpeklio tiesiog nebuvo.
Supratau, kad šita transporto priemonė galu neišvažiuos. Tuomet buvo priimtas sprendimas nuolat greitėjant važiuoti per tiltelį“, – pasakoja M. Saulėnas.
Nuo viso ekipažo įtampos kibirkščiuojantis autobusas tuos kelis šimtus metrų įveikė sėkmingai.
„Nepatikėsit, bet viskas, ką aš padariau pervažiavęs tiltą viskas, tai sustojau. Salone pasigirdo didelės ovacijos“, – tęsia M. Saulėnas.
Nors ši laimingai pasibaigusi istorija nutiko užsienyje, autobusų vairuotojai atviri: įtampos ir ekstremalių situacijų netrūksta ir mūsų keliuose.
Net tarpeklių nereikia, užtenka ir plikledžio. Tą rodo ir paskutinės eismo nelaimės. Štai Ukmergės rajone nuo kelio nuvažiavo ir apvirto vaikus į ekskursiją vežęs autobusas.
Spėjama, kad slidus, provėžuotas kelias buvo per didelis išbandymas vairuotojui. Be traumų neapsiėjo nei jis pats, nei autobusu važiavę keleiviai.
Panašūs atvejai rodo, kad slidžiai dangai nuklojus kelius, didelei transporto priemonei ant jo laviruoti ypač pavojinga. Bet ar viskas priklauso tik nuo vairuotojo?
Ar įmanoma suvaldyti autobusą?
Stiprus šoninis vėjas, liūtis, rūkas – meteorologinės sąlygos gali greitai pakeisti kelionės eigą. Net jei prieš kiekvieną reisą autobuso techninė būklė nuodugniai patikrinama, to gali neužtekti.
„Net jei autobusas tvarkingas, jis 100 proc. neišgelbės. Svarbus saugus atstumas, saugus greitis ir dėmesys“, – sako autobuso vairuotojas Viktoras Narbutas.
Vienus ant plikledžio sumėto ir kelionė baigiasi griovyje, kiti išlaviruoja. Vadinasi, suvaldyti autobusą įmanoma?
„Teoriškai gal ir įmanoma, bet praktiškai įtaką daro labai daug veiksnių. Visų pirma, pagrindinis veiksnys yra keleivių panika.
Trukdo tuo, kad jie nėra prisisegę saugos diržų ir pradeda blaškytis po saloną, o tai daro įtaką autobuso atramos taškui, kuris pradeda svyruoti“, – teigia M. Saulėnas.
Nors veiksnių daug, visų žvilgsniai pirmiausia krypsta į autobuso vairuotoją.
Būti juo – pašaukimas ir tikrai ne visi gali tapti profesionalais, pabrėžia didelę darbo patirtį turintis instruktorius.
„Vilniaus viešasis transportas“ saugaus eismo skyriaus vadovas Jurijus Zaranka įsitikinęs, kad svarbus ir vairuotojo charakterio tipas. Jo nuomone, pats geriausias vairuotojas – sangvinikas.
Instruktorius apgailestauja, kad pirminiam ir profesiniam autobusų vairuotojų mokymui skiriama per mažai valandų.
„Asmuo, kuris eina mokytis medicinos, žino, kad jo klaida gali privesti prie tragedijos.
Tas, kuris ateina tapti vairuotoju profesionalu, irgi turi žinoti, kad tam tikros klaidos gali privesti prie tragedijos“, – aiškina J. Zaranka.
Apžvelgdamas pastarąsias eismo nelaimes J. Zaranka pabrėžia, kad vairuotojas profesionalas turėtų taikliai vertinti situaciją ir principingiau priimti reikalingus sprendimus.
„Jei slidu – nevažiuojame. Tai leidžia ir norminiai dokumentai“, – pabrėžia J. Zaranka.
Privalo prisisegti diržus
Kiek vairuotojų pasinaudoja tokia teise, sunku pasakyti. O štai realybei į akis po eismo įvykių žvelgiantys medikai sako, kad keleiviai turi būti patys už save atsakingi ir bent būti prisisegę saugos diržus.
„Susidūrus transporto priemonėms ir stabdant žmogus įgauna labai didelę kinetinę energiją. Jis gali skristi per visą autobusą.
Tokiu atveju jis gali patirti galvos traumą, gali lūžti kaulai, atsirasti politraumų, stuburo lūžių“, – perspėja Vilniaus greitosios medicinos pagalbos stoties direktorius Zdislavas Skvarciany.
Jei keleivis važiuoja prisisegęs saugos diržu, traumos avarijos atveju paprastesnės: žmogus gali atsipirkti tik menkais sužalojimais ir išgąsčiu.
Jei vis dėlto nusprendžiama saugos diržu savęs nevaržyti arba netgi kelionės metu pasivaikščioti po autobusą ir užkandžiaudamas pabendrauti su kitais, pasekmės radikaliai skiriasi.
Dažniausiai neprisisegę keleiviai tiesiog išlekia pro langus.
Didesnės rizikos vietos
Priekinės autobuso sėdynės paprastai laikomos didesnės rizikos vietomis, todėl ten gamintojas dažniausiai yra numatęs trijų taškų saugos diržus.
Kad jais vis tiek nesinaudojama, rodo dar vienas pavyzdys iš gyvenimo. Viena kelionė vos nesibaigė tragiškai diržu neprisisegusiam gidui.
„Buvo kažkokia kliūtis, reikėjo stabdyti, o žmogus persisvėrė.
Tiesiog galva atsirėmė į priekinį stiklą ir kelionė buvo baigta. Ačiū Dievui, jis liko gyvas, bet autobuso langas buvo sumaitotas“, – atvejį prisimena M. Saulėnas.
Nors praktika rodo, kad ir šiandien pasitaiko autobusų be saugos diržų, senieji autobusai ne tik saugos diržų neturėjo.
Apie išmanesnes saugumo sistemas senesnių autobusų vairuotojai, matyt, net nesvajojo.
Niekas net neabejoja – naujuose autobusuose esančios saugumo sistemos tikrai padeda saugiau keliauti.
Štai, pavyzdžiui, kad ir avarinio stabdymo sistema. Jei vairuotojas kliūties ir nepastebėtų arba nespėtų laiku sustabdyti, už jį tai padarytų išmanioji sistema.
Tačiau profesionalai pataria neatsipalaiduoti: šiuolaikinėmis technologijomis vairuotojai dar turi mokėti naudotis. Praktika rodo, kad net ir patyrusiems vairuotojams jos gali būti kietas riešutėlis.
