Neatidumas prie pėsčiųjų perėjų
Kelių eismo taisyklės (KET) numato, jog artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos vairuotojas privalo sulėtinti greitį arba sustoti prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“, kad praleistų į bet kurią jo važiavimo krypties eismo juostą, o keliuose su viena eismo juosta kiekviena kryptimi – į bet kurią eismo juostą perėjoje įėjusį įžengusį, žengiantį arba prieš pat eismo juostą (važiuojamosios dalies kraštą) stovintį ir laukiantį galimybės įžengti pėsčiąjį.
Transporto priemonių vairuotojai privalo imtis papildomų atsargumo priemonių tamsiuoju paros metu, esant blogam matomumui arba tais atvejais, kai pėsčiųjų perėja iš vairuotojo vietos nėra gerai apžvelgiama, ir įsitikinti, kad pėsčiųjų perėjoje nėra pėsčiųjų, kuriuos turėtų praleisti.
Vairavimo mokytoja Olga Židovlenkova sako, kad pėsčiųjų perėja yra „šventovė“, prie kurios artėdamas kiekvienas vairuotojas privalo atleisti greičio pedalą, prireikus – sustoti, ir būti itin atidus.
„Prie pėsčiųjų perėjų dauguma vairuotojų daro vieną esminę klaidą. Pavyzdžiui, yra kelių eismo juostų gatvė su pėsčiųjų perėja. Pirmąja ar antrąja eismo juosta važiuojantis vairuotojas sustoja praleisti pėsčiojo ir kai mato, jog šis jau pasitraukia iš eismo juostos, pradeda riedėti. Tai – labai blogas sprendimas.
Kita eismo juosta važiuojančiam vairuotojui gali susidaryti įspūdis, jog pėsčiųjų perėjoje nieko nėra ir jis toliau važiuoja įprastu greičiu. Nepastebėjus pėsčiojo, šis gali būti partrenktas.
Pėsčiojo sustojęs praleisti automobilis yra jam savotiškas skydas – net jei kita eismo juosta važiuojantis vairuotojas nesustoja, pėsčiasis gali žengti žingsnį atgal ir galbūt išvengti nelaimės, tačiau jei judės ir jį praleidęs automobilis, žmogus nebežinos, kur tą akimirka yra saugu, pradės blaškytis“, – teigia O.Židovlenkova.
Vairavimo mokytojas Kastytis Povilaitis pateikia konkretų pavyzdį – 2014-aisiais įvykusią tragediją Vilniuje, T. Narbuto g., kurios metu pėsčiųjų perėjoje automobilio vairuotoja, važiavusi antrąja eismo juosta, užmušė pėsčiąją.
Pasak jo, viskas, kaip teisingai elgtis šioje situacijoje, parašyta taisyklėse ir belieka jų laikytis – artėjant prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos vairuotojas privalo mažinti greitį, o reikalui esant – sustoti.
„Jei kita eismo juosta ta pačia kryptimi važiuojantis vairuotojas sustoja – būtina sustoti ir jums, jei sumažinamas greitis – sumažinti greitį arba sustoti, važiuoti tik tuomet, kai įsitikinate, jog tai daryti yra saugu. Geriau akimirką sugaišti sumažinus greitį nei vėliau visą gyvenimą gyventi su skaudžiomis pasekmėmis“, – pabrėžė K. Povilaitis.
Taigi jei kelias yra keturių ar šešių eismo juostų (po dvi ar tris viena kryptimi) pirmoje juostoje, antroje juostoje stovintis vairuotojas negali pradėti važiuoti, kol pėsčiasis nepasiekė saugumo salelės ar kol neperėjo gatvės.
Saugaus eismo žinovai pataria vairuotojams būti itin atidiems šaltuoju metų laiku, kai trumpėja dienos ir eismo sąlygos tampa sudėtingesnės.
„Kiekvienas turėtų žinoti, kad į pėsčiųjų perėją bet kada gali įžengti vaikas, kuris dėl žemesnio ūgio gali būti nepastebimas, nes jį užstoja kita transporto priemonė. Be to, vaikai kitaip mato situaciją, jie dažnai nemato atvažiuojančio automobilio, bet galvoja, kad per pėsčiųjų perėją juos visuomet praleis“, – pridūrė K. Povilaitis.
Neteisingas kitų transporto priemonių lenkimas
Labai dažnai eismo įvykiai baigiasi tragiškai, kai lenkiama neįsitikinus, jog tai daryti yra saugu. Ši problema ryškesnė ne magistralėse, bet dviejų eismo juostų keliuose, kai išvažiuojama į priešpriešinę eismo juostą.
„Per pamokas visada pabrėžiu: neįsitikinęs nelenk. Jei priekyje mūsų važiuojantis vairuotojas bent kelis kartus bando lenkti, tačiau jam nepavyksta, akivaizdu, kad jis yra nepatikimas arba neturi patirties. Toks vairuotojas gali būti nervingas, emociškai nestabilus ir nuo jo reikėtų laikytis toliau, būti pasiruošus netikėtumams. Patyrę vairuotojai lenkia tik tuomet, kai yra 100 proc. įsitikinę, jog aplenks pirmuoju kartu“, – tikina K. Povilaitis.
Vairavimo mokytojas akcentuoja, kad lenkimo metu labai svarbu iš pradžių pražvelgti visą kelio atkarpą, kuria reikalinga atlikti manevrą. Daugelis nesusimąsto, kokio kelio atkarpa reikalinga atlikti saugų manevrą.
„Kelių policija buvo pateikusi lentelę, koks reikalingas aplenkimo kelio ilgis, priklausomai nuo to, kokiu greičiu lenkiama transporto priemonė. Tarp vairuotojų dar gajus stereotipas, kad lenkiant galima viršyti greitį, nors taisyklės nenumato dėl to jokių išimčių ir atsakomybė už KET pažeidimus, greičio viršijimą lieka tokia pat“, – pabrėžė K. Povilaitis.
Taigi maksimalus galimas lenkimo greitis dviejų eismo juostų kelyje yra 90 km/val., nebent kelio ženklai leidžia važiuoti greičiau.
Specialistas pataria nelenkti kitų transporto priemonių, jei nematome ilgos laisvos kelio atkarpos dėl vingių, įkalnių, kelio ženklų ar kitų objektų. „Kitu atveju, lenkimas tampa loterija, kartais – vienintele nesėkminga gyvenime. Ir ne tik tam, kuris lenkė, bet ir kitiems eismo dalyviams“, – tikino K .Povilaitis.
Savo ruožtu O. Židovlenkova Lietuvoje pastebi madą važiuoti kuo arčiau kelio vidurio, nors daugeliui kitų eismo dalyvių tai sukelia didelių nepatogumų.
„Dėl važiuojančių arti kelio vidurio, kitiems sunku įvertinti visą kelio atkarpą ir aplenkti, nes jos gali paprasčiausiai nematyti. Todėl, jei kelias platesnis, geriau laikytis dešiniojo krašto, kad kiti bent kiek geriau matytų kelią priekyje ir žinotų, ar gali lenkti, ar ne“, – kalbėjo vairavimo mokytoja.
Saugaus atstumo nesilaikymas
Kita šalies vairuotojų mėgstama mada – važiuoti „prilipus“ prie kitos transporto priemonės. Kartais tokių atvejų pasitaiko ne tik miestuose, bet ir važiuojant magistraliniais keliais ar greitkeliais.
Priekyje važiuojančio automobilio vairuotoją tai gali stipriai erzinti ir jis, neatlaikęs įtampos, gali kirsti per stabdžius. Taip gali nutikti labai skaudus eismo įvykis.
Kad ši problema yra ryški mūsų keliuose pastebi ir K. Povilaitis.
„Viena užsienio televizijos laida darė eksperimentą, kiek degalų pavyksta sutaupyti prisigretinus prie priekyje važiuojančio krovininio automobilio. Prieita prie išvados, kad labai priartėjus prie kito automobilio degalų sąnaudos pradeda netgi didėti, nes, norint išlaikyti minimalų atstumą, esi priverstas dažnai koreguoti greitį.
Taip, važiuojant už kito automobilio susidaro vadinamasis vakuuminis maišas, tačiau tai naudingiau lenktynėse, kai profesionalai įvertina visas rizikas, tačiau kelyje tokia rizika – nepateisinama“, – pažymėjo K. Povilaitis.
Važiavimas arti kitos transporto priemonės pavojingas tuo, kad vien tik perkelti koją nuo akseleratoriaus iki stabdžio paminos užtrunka 0,3 sekundės. Svarbu atsižvelgti ir į stabdžių suveikimo laiką – kai prisiliečiame prie stabdžių paminos, automobilis dar nėra stabdomas, tai užtrunka 0,2-0,4 sekundės, priklausomai nuo automobilio. Taigi priekyje važiuojančiam vairuotojui jau pralošiame mažiausiai puse sekundės.
„Su psichologais esame darę apklausas, kodėl žmonės taip elgiasi. Tam, kuris taip elgiasi, atrodo normalu ir nieko bloga tame nemato. Tačiau priekyje važiuojančiam tai atrodo kaip agresija. Taigi yra visiškai skirtingas supratimas apie tokį elgesį“, – palygino K. Povilaitis.
Jis pateikė ir dar vieną stereotipą – kad prisišliejus prie kito automobilio didmiesčiuose per sankryžą pravažiuos daugiau automobilių. Vis tik ir tai yra klaidingas įsitikinimas.
„Kai automobiliai stovi arti vienas kito, kol pirmas nepajudėjo – antras taip pat negali važiuoti, taip pat yra ir su trečiu antro automobilio atžvilgiu, ir t.t. Tuo metu jei laikomasi saugaus atstumo, kolona gali pradėti važiuoti vienu metu.
Eismas greičiau nejuda, jei važiuojama įsirėmus į kitą automobilį, be to, taip keliamas papildomas stresas, o neatlaikęs emocinės įtampos ar mažiau patirties turintis vairuotojas gali pradėti elgtis neapgalvotai, kyla rizika įvykti avarijai.
Susidūrus su tokia situacija, siūlyčiau ramiai įjungti posūkį ir, įsitikinus, kad tai daryti saugu, praleisti tą spaudžiantįjį. Gal jis kažkur skuba? Geriau nesivelti į konfliktus, nes jie neretai baigiasi labai liūdnai. Kare nebūna laimėjusių, vien tik pralaimėję – panašiai ir kelyje“, – tikino K. Povilaitis.
Pasak specialisto, anksčiau KET būdavo nurodyta, jog atstumas metrais turi būti lygus pusei skaičiaus, kurį rodo greičio matuoklė spidometro skydelyje.
Taigi, pavyzdžiui, važiuojant 50 km/val. greičiu atstumas iki priekyje važiuojančios transporto priemonės turėtų būti 25 metrai. Arba atstumas tarp dviejų 60 km/val. greičiu važiuojančių automobilių esant palankioms oro sąlygoms turėtų būti ne mažesnis kaip 2 sekundės, vis tik specialistai pataria visuomet atsižvelgti į esamą situaciją, oro sąlygas bei kelio dangą ir, prireikus, naudoti ilgesnį atstumą.
