Gyvenvietėse greitis ribojamas ne tam, kad vairuotojai turėtų laiko susipažinti su vietine architektūra. Į nedalomą eismo infrastruktūrą čia įsilieja sankryžos, pėsčiųjų perėjos ir dviračių takai, o rizika, kad skirtingų kategorijų eismo dalyvių judėjimo trajektorijos susikirs vienam iš jų nematant kito – ženkliai išauga. 50 km/val. maksimalus leistinas greitis pavojingose atkarpose gali būti sumažintas iki 30 km/val., o tai daroma įvertinus matomumą, pėsčiųjų srautus, kelio dangos kokybę ir kitus faktorius.
Informacijos įsisavinimui reikia laiko
Klaipėdos valstybinės kolegijos transporto inžinerijos kurso dėstytojas ir vairavimo teorijos mokytojas Saulius Tamokaitis priminė, kad daugelyje gyvenviečių visoms transporto priemonėms galima važiuoti ne didesniu nei 50 km/val. greičiu. Atkarpose, kuriose nėra pėsčiųjų perėjų, mažiau sankryžų, o pastatai – toliau nuo kelio, leistinas greitis gali būti didesnis, tačiau apie tai visuomet praneša ženklai.
„Važiuojant pro gyvenvietes reikia būti itin atidiems ir nežiopsoti į reklaminius stendus ar trumpus sijonus šiltuoju sezonu. Akimirkai praradęs budrumą vairuotojas gali nepastebėti, kad privažiavo pėsčiųjų perėją. Žmonės dabar pernelyg pasitiki savo gebėjimais ir iš anksto neapgalvoja, kaip elgtųsi vienoje ar kitoje ekstremalioje situacijoje. Taip ir įvyksta avarijos“, – komentavo pašnekovas.
Anot S.Tamokaičio, daugelis vairuotojų stokoja teorinių žinių ir neturi pakankamai gerų praktinių įgūdžių, nors patys galvoja priešingai. Automobilių sporto disciplinose, kuriose įveikiami didesni atstumai, lenktynininkams visuomet padeda šalia sėdintis šturmanas. Ir netgi tai neužkerta kelio klaidoms. Tuo metu bendrojo naudojimo keliuose vairuotojas viską atlieka pats, todėl privalo visuomet būti itin atidus ir neskubėti.
„Kiekvieną akimirką vairuotojui reikia apdoroti didžiulį kiekį informacijos apie kelią ir jį supančią aplinką. Dauguma žmonių šiais laikais kelionėms iš anksto nesiruošia ir išvažiuoja tarsi į nežinią. O juk reikėtų susidarant maršrutą pasidomėti, kokiais keliais teks važiuoti. Dabar viskas nufotografuota ir įkelta į internetą, todėl susipažinti su atskiromis atkarpomis – visai paprasta“, – kalbėjo dėstytojas.
Sukėlus tragediją sunkiausia atleisti sau pačiam
S.Tamokaitis taip pat stebėjosi, kodėl vairuotojai pristabdo matydami šalia kelio einantį laukinį gyvūną, tačiau nereaguoja į netoli važiuojamosios dalies stovinčius žmones. Anot saugaus eismo specialisto, pastarųjų elgesys taip pat ne visuomet prognozuojamas, ypatingai turint omenyje, kad asmuo gali būti apgirtęs, apimtas stipraus streso ar pervargęs.
„Neįmanoma žinoti, kas vyksta žmogaus galvoje. Galbūt jis išgyvena sunkų laikotarpį ir svarsto apie galimybę šokti priešais automobilį, todėl privalote atkreipti dėmesį, stebėti jo elgesį. Vairuotojas privalo teisingai įvertinti greitį – tuomet pats išvengs nemalonumų ir apsaugos kitą asmenį“, – pažymėjo saugaus eismo specialistas.
Iš pažiūros nedidelis greičio skirtumas gali lemti labai skirtingas eismo įvykio pasekmes. Australijos nacionalinės transporto agentūros paskelbtais duomenimis, rizika, kad 30 km/val. greičiu važiuojantis automobilis susidūrimo atveju mirtinai sužalos į kelią išbėgusį vaiką siekia 10 proc. Greičiui padidėjus iki 40 km/val. mirtinos traumos rizika siekia 60 proc., o įsibėgėjus iki 50 km/val. – net 90 proc.
S.Tamokaitis iki šiol prisimena į vairavimo mokyklą atėjusį vyrą, kuris vairuotojo pažymėjimą prarado mirtinai sužalojęs žmogų pėsčiųjų perėjoje. Po šio įvykio jis buvo pasodintas už grotų, tačiau net ir išėjęs į laisvę vėl sėsti prie automobilio vairo ryžosi tik po lemtingo įvykio praėjus 20 metų. Vyriškis pasakojo, kad jaunystėje buvo ambicingas, ruošėsi kalnus nuversti, tačiau po tragedijos viskas pasikeitė.
„Jis pripažino, kad anksčiau buvo labai mandras, tačiau po to kai pertrenkė žmogų ir buvo pasodintas į kalėjimą, galvojo, jog ir jo paties gyvenimas baigtas. Netgi svarstė apie pasitraukimą iš gyvenimo. Galiausiai kažkaip susitaikė pats su savimi, tačiau kaltės naštą nešioja iki šios dienos“, – tragišką atvejį prisiminė pašnekovas.
Neigdami pavojų nieko gero nepasiekia
Anot S.Tamokaičio, eismo saugumo situacija pagarės, kai daugiau žmonių nustos patys save įtikinėti, kad į skaudžias avarijas gali patekti bet kas, tačiau ne jie patys. Viršijus greitį ir sužalojus gatvėje pėsčiąjį arba dviratininką, jau bus per vėlu svarstyti apie tai, ką galima buvo padaryti kitaip. Taip pat beprasmiška ir ieškoti kaltų – viskas priklauso nuo paties vairuotojo.
Gyvenvietės motociklininkams vis dar tampa pasirodymų arenomis. Jie demonstruodamiesi važiuoja ant galinio rato, gerokai viršija greitį. Ištyrus eilinio skaudaus eismo įvykio aplinkybes, pastebėjo pašnekovas, neretai paaiškėja, kad motociklininkas važiavo ne 50 km/val. greičiu, kaip reikalaujama pagal taisykles, o 50 m/sek. arba 180 km/val.
„Jei kyla noras važiuoti greitai, susiraskite uždarą lenktynių trasą, sumokėkite pinigus ir darykite, ką norite. Tik nereikia to paties padidintos variklio galios automobilio ar motociklo galimybių demonstruoti gatvėje. Savo įgūdžius ir technikos pranašumą galima rodyti lenktynėse. Bendrojo naudojimo keliai – tam ne vieta“, – konstatavo dėstytojas.
