Tiek jam, tiek eksperto kolegoms nuolat tenka aiškintis eismo nelaimių metu žuvusių žmonių mirties priežastis. Guodžia tik viena aplinkybė – per porą pastarųjų dešimtmečių žuvusių pėsčiųjų gerokai sumažėjo. Pokyčius reikėtų sieti su prevencinės programos, infrastruktūros pakeitimais.
Kas gali padėti išvengti skaudžių pasekmių?
„Visų eismo dalyvių atsakingumas ir apdairumas“, – įsitikinęs S.Chmieliauskas.
Gatvė – ne lenktynių trasa
Ekspertas išskyrė net kelis susidūrimo etapus, kurių metu žmogus patiria skirtingus sužalojimus.
Pirminio smūgio metu pėsčiasis dažniausiai atsitrenkia į automobilio buferį, vėliau kūnas užmetamas ant variklio dangčio, gali pasiekti priekinį stiklą.
Tuomet kūnas nubloškiamas ant kelio dangos, gali ja slysta ir dar būti pervažiuojamas.
„Sunkiausius sužalojimus žmogus patiria dviejų pradinių etapų metu, kai sunaudojama daugiausia kinetinės energijos. Tuomet patiriami blauzdų kaulų, šonkaulių, stuburo ir kaklo lūžiai, sužalojamos galvos smegenys“, – vardijo S.Chmieliauskas.
Pasak jo, visose atliktose studijose itin didelė reikšmė teikiama transporto priemonės greičiui susidūrimo metu. Esant dideliam greičiui po pirminio smūgio žmogus išmetamas į orą ir gali būti net permetamas per automobilį.
Tyrimai atskleidė, kad įprastas 50 kilometrų per valandą greitis saugumo požiūriu yra tinkamas miesto teritorijoje, tačiau svarbu, kad visi elgtųsi apdairiai ir atsakingai kelyje.
„Didelė bėda, kad dalis žmonių gatvę vertina kaip lenktynių trasą“, – tvirtino VTMT ekspertas.
Kita vertus, automobilio smūgis net važiuojant 50 kilometrų per valandą greičiu gali būti mirtinas pėsčiajam dėl patirtų sužalojimų ir jų kombinacijų.
Išgyvenusieji gydomi dėl blauzų, šlaunikaulių ir šonkaulių lūžių. Traumatologai žino, kad po eismo įvykių pasitaiko komplikuotų skeveldrinių lūžių, kai tenka iš kaulų fragmentų sudėlioti ir sugydyti vientisą kaulą. Ne visi atvejai būna sėkmingi ir galimos labai sudėtingos komplikacijos.
Pėstieji taip pat juda ne tik jiems skirtomis trasomis, o dalis žmonių vis dar klaidingai įsivaizduoja, kad automobilis gali sustoti tą pačią akimirką, kai tik nuspaudžiama stabdžių pamina.
„Žmonės sugalvojo puikių dalykų – šviesoforą bei pėsčiųjų perėją, todėl jais reikia ir naudotis“, – patarė S.Cmieliauskas.
Greitis gali būti pragaištingas
Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VILNIUS TECH) Transporto inžinerijos fakulteto prodekanas prof. dr. Edgar Sokolovskij neabejoja, kad transporto priemonės greitis yra itin svarbus veiksnys susidūrimo su pėsčiuoju metu.
„Jeigu nepalankiai susiklosto aplinkybės, galima žūti ir nukritus nuo dviračio, tačiau bendruoju atveju galioja paprasta taisyklė: kuo didesnis automobilio važiavimo greitis, tuo didesnė tikimybė, kad pėsčiasis patirs sunkius sužalojimus ar žus“, – kalbėjo ekspertas.
Esant 20–30 kilometrų per valandą greičiui pėsčiasis tik atsitrenkia į variklio gaubtą. Kai 50–60 kilometrų per valandą važiuojantis automobilis susiduria su pėsčiuoju, pastarasis dažniausiai atsitrenkia į automobilio priekinį stiklą.
Prof. E.Sokolovskij nuomone, šalies miestuose įprastas 50 kilometrų per valandą greitis gali pasirodyti nedidelis, tačiau susidūrus su pėsčiuoju visiškai nestabdant pasekmės gali būti liūdnos.
„Automobiliui važiuojant 80–90 kilometrų per valandą greičiu, partrenktas pėsčiasis po smūgio atsitrenkia į stogo priekinę briauną ir gali perskristi visą automobilį“, – aiškino prof. E.Sokolovskij.
Tokio partrenkimo metu smarkiai padidėja grėsmė patirti sunkiausių sužalojimų, kuriuos dažniausiai lemia galvos traumos. Jos patiriamos tiek tiesioginio smūgio metu, tiek atsitrenkus į asfalto dangą.
Geriau apsidairyti iš anksto
Ar kažką gali padaryti pats pėsčiasis, kad sušvelnintų susidūrimo pasekmes?
„Sunkiausiose situacijose žmogus griebiasi net šiaudo, tačiau gerokai racionaliau tinkamai įvertinti situaciją likus kelioms sekundėms iki susidūrimo“, – patarė prof. E.Sokolovskij.
Net tose vietose, kur pėstiesiems numatytos galimybės kirsti važiuojamąją dalį, būtina įsitikinti tokio žingsnio saugumu. Vairuotojas dėl įvairių aplinkybių taip pat gali tinkamai neįvertinti situacijos ir nepamatyti žmogaus.
„Paskutinę akimirką žmogus reaguoja automatiškai ir bando išsigelbėti, tačiau reikėtų anksčiau prognozuoti ir vertinti situaciją, atstumą iki transporto priemonės, kad išvis neliktų galimybės pakliūti į tokią situaciją“, – kalbėjo ekspertas.
Jis pridūrė, kad situacijų būna labai įvairių – štai žmogus nueina iki kelio vidurio, pamato automobilį, apsisuka ir bėga atgal. Vairuotojas gali pasukti į tą pačią pusę ir jį partrenkti.
„Ekspertinėje praktikoje tokiais atvejais vairuotojui rekomenduojama ne manevruoti, o stabdyti. Tokiu atveju transporto priemonės greitis taip pat labai reikšmingas“, – įsitikinęs E.Sokolovskij.
Vairuotojams užduočių sumažės
Kaip pastaraisiais dešimtmečiais keitėsi automobilių konstrukcija, technologiniai sprendimai, kad jie būtų draugiškesnė pėsčiajam susidūrimo atveju?
„Konstruktoriai žengia į priekį ir juda ta linkme, kad vis daugiau funkcijų iš vairuotojo perimtų automobilio sistemos“, – įsitikinęs prof. E.Sokolovskij.
Naujausių modelių automobiliuose montuojami kliūčių jutikliai, vairuotojas gauna signalus apie kliūtis, naudojamos automatinio stabdymo sistemos.
„Technologijos kuriamos, bandomos, jos pagelbėja, tačiau niekas negali suteikti garantijos, kad automobilis neužvažiuos ant kliūties“, – svarstė transporto inžinerijos ekspertas.
O jeigu susidūrimo vis tik nepavyko išvengti, apsaugoti pėsčiąjį nuo traumų gana sudėtinga. Automobilių gamintojai bandė kurti kažką panašaus į saugos pagalves pėstiesiems, tačiau tai nėra plačiai taikomos technologijos, kaip kitos saugos sistemos.
„Neabejoju, kad ateityje vis daugiau sprendimų priims pati transporto priemonė ir nukentėjusių pėsčiųjų skaičius mažės, tačiau tai padaryti nėra paprasta – reikia tobulinti ne tik patį automobilį, bet ir kelio infrastruktūrą, reikia laiko pačiam žmogui perprasti naujas technologijas bei eismo sąlygas“, – mano prof. E.Sokolovskij.
Straipsnis parengtas bendradarbiaujant su Lietuvos automobilių kelių direkcija.
