Tai – ugniagesių gelbėtojų kasdienybė. Jie dažnai yra pirmieji eismo įvykio vietoje: iš sulamdytų automobilių vaduoja prispaustus žmones, suteikia skubią medicininę pagalbą.
Vilniaus priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 2-osios komandos vyriausiasis specialistas Edvinas Bagdonavičius pasakoja apie gelbėjimo darbus ir tai, kas nutinka avarijos metu.
Viršijant greitį nukenčia ne tik piniginė
E.Bagdonavičius įsitikinęs, kad leistinas greitis keliuose nustatytas ne šiaip sau. „Kai nelaimė įvyksta esant nedideliam greičiui, dažniausiai nukenčia tik piniginė – apgadintą automobilį tenka remontuoti ir tiek žinių.
Tuo tarpu kai autoįvykis įvyksta dėl viršyto greičio, pasekmės itin skaudžios ir brangios. Automobiliai tampa praktiškai metalo laužu – jie negrįžtamai sugadinami, sulankstomi taip stipriai, kad savo jėgomis išsivaduoti nepavyksta“.
Vis dėlto labiausiai sukrečia, kaip stipriai po tokių autoavarijų nukenčia žmonės. Pašnekovas neslepia – tai, ką mato eismo įvykių vietoje, atmintyje išlieka ilgam.
„Kai nutinka nelaimė dėl didelio greičio, ją lydi ne tik galvos smegenų traumos ar įprasti kaulų lūžiai. Pasitaiko ir vadinamieji stuburo slankstelių kompresiniai lūžiai, kuomet kaulai tiesiog sprogsta. O kur dar atviri lūžiai, nutrauktos galūnės...
Net ir išgyvenus autoavariją, dažnai lydi pasekmės, kurios iš esmės keičia gyvenimą. O pasirinkus saugų greitį, to būtų lengva išvengti“, – apgailestauja E.Bagdonavičius.
Žmonių vadavimas trunka iki kelių valandų
E.Bagdonavičius teigia, kad gelbėjimo darbai kiekvieną kartą vis kitokie. „Ugniagesiai žino, kad nėra vienodų situacijų. Net kai būna iš pažiūros standartiniai atvejai: žmogus įvažiavo į medį ar griovį, automobiliai susidūrė kaktomuša, pasekmės labai skirtingos. Pasirenkami nevienodi greičiai, skiriasi transporto priemonės, smūgių trajektorijos“.
Gelbėjimo operacijos reikalauja gebėjimo tiksliai ir greitai įvertinti situaciją – čia svarbi kiekviena minutė.
„Atvykę į autoavarijos vietą, turime įjungti šaltą protą ir greitai numatyti visas galimas pasekmes. Apsaugome eismo įvykio vietą, užblokuojame kelią nuo kitų transporto priemonių, kad eismo įvykis nepadidėtų“, – procedūros žingsnius vardija pašnekovas.
Sekantis žingsnis – žmonių vadavimas iš suniokotų transporto priemonių.
„Nustatome, ar nėra stuburo, kaklo slankstelių lūžių, kitų stiprių traumų, kiek įmanoma stabilizuojame žmones ir automobilį. Tik tada gali būti pradedami gelbėjimo darbai“.
Išlaisvinimui naudojama galinga, specialiai pritaikyta hidraulinė ir pneumatinė įranga, kuria atveriamos deformuotos durys ar atkeliamos kitos automobilio dalys.
Anot gelbėtojo, vadavimo trukmė įvairi – kartais žmones pavyksta ištraukti vos per minutę, o kitais atvejais, kai avarija itin baisi, vadavimas trunka ir kelias valandas.
Profesines pamokas pritaiko gyvenime
Paklaustas, kokia istorija įstrigo labiausiai, E.Bagdonavičius prisimena vieną laimingai pasibaigusį įvykį.
„Pamenu autoavariją, kurią sukėlė išgėrusių jaunuolių kompanija. Vairuotojas stipriai viršijo greitį ir, užmigęs prie vairo, automobiliu įvažiavo tiesiai į žiedą. Žiedo viduryje buvo didelis pakilimas. Vaizdas kaip per filmą – įsibėgėjęs automobilis pakilo ir toli nuskrido, vartėsi ore.“.
E.Bagdonavičius priduria, kad, nors nė vienas jaunuolis tą kartą stipriai nenukentėjo, tokie sėkmingi atvejai yra vienetiniai.
Pašnekovas atviras – ši ir kitos ugniagesių gelbėtojų matomos nelaimės keičia požiūrį į saugų greitį ir vairuotojo atsakomybę.
„Dirbant šį darbą, geriau supranti, kodėl yra greičio ribojimai ir ką gali lemti jų nepaisymas. Šias skaudžias profesines pamokas kiekvienas pritaikome atsisėdę prie savo automobilio vairo. Labai stipriai rūpinamės savo, keleivių ir kitų eismo dalyvių saugumu, todėl kelionės tikslą pasiekiame saugiai, neviršijant leistino greičio“, – teigia ugniagesys.
Straipsnis parengtas bendradarbiaujant su Lietuvos automobilių kelių direkcija.
