Kaip gyvenime, taip ir automobilyje: atsakė, ką apie vairuotojus atskleidžia pavojingas elgesys kelyje

Štai „Vilmorus“ ir naujienų portalo LRT.lt atliktose apklausose dalyvavę vairuotojai išskyrė kelis daugiausiai pykčio keliančius kolegų veiksmus. Psichologas Edvardas Šidlauskas analizuoja šių veiksmų priežastis ir atsako, kokias charakterio savybes išduoda toks elgesys.

Atliktos apklausos rodo, kad daugelis vairuotojų pirmoje vietoje išskiria posūkio signalų nerodymą arba rodymą pavėluotai: prieš tai privažiavus prie sankryžos ir stabdant. Šis manevras ne tik pykdo aplinkinius, tačiau yra nesaugus: nerodant posūkių, gali kilti avarinės situacijos.

Psichologas E.Šidlauskas mano, kad šią situaciją lemia keli skirtingi veiksniai. Vienas iš jų – išsiblaškymas, negebėjimas susikaupti, sutelkti dėmesio.

„Šią savybę lemia pasaulio skaitmenizacija ir mūsų vartojimo įpročiai. Nebeskaitome knygų, vienu metu darome daug skirtingų darbų, protarpiais vis žvilgčiojame į išmaniųjų telefonų ar kompiuterio ekranus“, – sako E.Šidlauskas.

„Antra posūkių nerodymo priežastis gali būti stresas. Dėl įtampos, nerimo įvairios neigiamos emocijos užplūsta mūsų protą ir savaime sumažina gebėjimą laiku reaguoti ir laiku parodyti posūkį.

Trečia posūkių nerodančių vairuotojų grupė yra atsainūs egoistai. Jie elgiasi narcisistiškai – sąmoningai nepaiso taisyklių. Tai ir individualus charakterio bruožas, ir konkuravimo kultūros pasekmė – vairuotojai vieni kitų paprasčiausiai negerbia“, – teigia psichologas.

Apklausos rodo, kad daugelį vairuotojų piktina kolegos, kurie eismo kamščius siekia aplenkti užlįsdami prieš kitas transporto priemones.

„Šio veiksmo priežastys gali persidengti su posūkių nerodymu, tačiau man, kaip psichologui, tai visų pirma signalizuoja apie prastą savikontrolę. Vairuotojai, kurie piktybiškai užlindinėja, neturi disciplinos. Toks žmogus prie vairo pasiduoda savo emocijoms ir instinktams. Jis greitai supykta ir demonstruoja agresiją: rizikingai aplenkia, užlenda prieš pat automobilį, naudoja garso signalą, sustoja kur draudžiama ir panašiai“.

Anot psichologo, jausti pyktį yra normalu, tačiau kelyje būtina susikaupti ir nepasiduoti negatyvioms emocijoms.

„Žmogus yra kolektyvinis gyvūnas. Daugelis psichologinių teorijų teigia, kad mokomės stebėdami. Kaip žinia, blogas pavyzdys užkrečia. Jeigu matome, kad kiti vairuotojai pavojingai manevruoja, užlenda, laikui bėgant patys imame kartoti šiuos veiksmus“.

Kita vertus, kartais užlindimą lemia neatidumas. Pavyzdžiui, norint važiuoti tiesiai, netyčia patenkama į juostą, iš kurios galima tik sukti į kairę. Tuomet skubiai ieškoma tarpelio įvažiuoti į reikiamą eilę.

„Šioje vietoje reikia ir aplinkinių vairuotojų supratingumo: pasitaiko, kad žmonės susierzina ir nenori įleisti išsiblaškiusio vairuotojo į savo eilę. Tai rodo, kad bendra vairavimo kultūra Lietuvoje nėra labai gera. Trūksta pagarbos ir savikontrolės“, – sako E.Šidlauskas.

Važiavimas antroje eismo juostoje, kai dešinysis kraštas laisvas arba per lėtas judėjimas, negebant įsilieti į eismą, ne tik pykdo, bet ir trukdo. Nors Administracinių nusižengimų kodeksas numato net teisių atėmimą už nevažiavimą kuo arčiau dešinio važiuojamosios dalies krašto, nemaža dalis vairuotojų daro šią klaidą.

„Toks elgesys būdingas tiems, kurie bijo vairuoti, retai naudojasi automobiliu arba yra vyresnio amžiaus. Tada išvažiavęs į miestą, kur eismas intensyvus, žmogus jaučia stiprų jaudulį, nedrįsta persirikiuoti ir net primiršta kelių eismo taisykles“.

Dar viena važiavimo antra juosta priežastis – galios demonstravimas. „Nemaža dalis žmonių nori varžytis, visur būti pirmi. Antra eismo juosta tarsi suteikia šią galimybę – važiuojant ja, vairuotojas pasijaučia nugalėtoju, geresniu už tuos, kurie važiuoja pirma eismo juosta“, – svarsto E.Šidlauskas.

Dar vienas veiksmas, kuris kelia nepasitenkinimą daugeliui – kai iš galo važiuojantis automobilis nesilaiko saugaus atstumo, kone „prilimpa“ prie galinio buferio. Tuomet dažnas vairuotojas nervingai žvilgčioja į galinio vaizdo veidrodėlį ir neskiria dėmesio tam, kas vyksta priekyje.

„Prilipimas prie kito automobilio gali būti streso išraiška, nesitvardymas, skubėjimas. Tačiau norėčiau atkreipti dėmesį į dar vieną opą problemą – atsainumą savo sveikatai. Savižudybių skaičiumi esame vieni pirmųjų pasaulyje. Savižudybė ne visada pasireiškia kaip sąmoningas veiksmas.

Lietuvoje galime pamatyti labai daug pasyvios savižudiškos elgsenos, pavyzdžiui, vairavimas išgėrus, greičio viršijimas. Atstumo nesilaikymas taip pat išduoda, kad žmogus visiškai nesirūpina saugumu.

Dalis vairuotojų taip nori pabėgti nuo emocinio skausmo, bėdų, bando užsimiršti. Jie nesusimąsto, kad gali likti neįgalūs ar net mirti, todėl ieško adrenalino, rizikuoja ir nesaugo savęs“, – aiškina psichologas.

E.Šidlauskas mano, kad kultūros stoką kelyje nulemia bendra gyventojų emocinė būsena. „Psichinės sveikatos fonas mūsų šalyje yra prastas. Daug lietuvių serga depresija ir net neįtaria, kad ją turi.

Situacija bloga ir dėl to, kad mūsų vairavimo kultūra vis dar remiasi konkurencija, savanaudiškumu. Agresyviais veiksmais dalis žmonių mėgina kompensuoti nepilnavertiškumą, nepasitikėjimą savimi. Tai nepalieka pagarbos kitam asmeniui“.

Psichologas atkreipia dėmesį, kad galios demonstravimo, net patyčių apraiškų galima pamatyti daugelyje gyvenimo sričių – kelyje, darbe, net socialinėse reklamose.

„Pavyzdžiui, chuliganiškai, pavojingai vairuojantys žmonės vadinami „kelių gaideliais“... Manau, kad geresnių rezultatų pasiektume, jeigu į nekultūringus, prasižengiančius vairuotojus žvelgtume be patyčių – kaip į žmones, kurie turi rimtų psichologinių problemų. Tai nebrandūs asmenys, kurie yra nelaimingi, todėl rizikuoja savo ir kitų sveikata.

Manau, kad empatiškas požiūris ir aiškus problemos įvardijimas suteiktų apčiuopiamą naudą ir padėtų kurti geresnę vairavimo kultūrą“, – teigia psichologas.