Vairavimas kelia įtampą
Pagarba kitiems, atsargus vairavimas, ne per didelis greitis – šių taisyklių prieš daugiau nei dešimtmetį vairuotojo pažymėjimą gavusi dainininkė B. Skurstenė-Serdiukė kelyje stengiasi nelaužyti.
Kadangi gyvena užmiestyje, vairuoti tenka kasdien: vežti vaikus į ugdymo įstaigas ar keliauti į koncertus.
Atlikėja atvira: į automobilį ne visuomet sėdasi noriai, ypač šaltuoju metų laiku, kuomet oro sąlygos sunkiai prognozuojamos, o vairuotojai keliuose daro daugiau klaidų.
Kelyje tenka matyti visko, o labiausiai erzina įžūliai užlendantys ir posūkių signalus ignoruojantys vairuotojai.
Kasryt B. Skurstenei-Serdiukei tenka važiuoti Minsko plentu, kur automobilių greitis siekia 80–90 km per valandą. Tuomet, pripažįsta, ir tenka pastebėti daugiausia eismo juostomis laviruojančių ir įspėjamųjų signalų nerodančių vairuotojų.
Pašnekovė teigė nesuprantanti ir nepateisinanti vairuotojų, kurie nerodo posūkių signalų arba juos įjungia per vėlai: tai ne tik nepagarbu, bet ir nesaugu. Juk kitiems vairuotojams daug sunkiau išlaikyti reikiamą atstumą, laiku sureaguoti į būsimus vairuotojo manevrus.
Erzina, anot dainininkės, ir tie, kurie sankryžoje stovėdami eismo juostoje, skirtoje važiuoti tiesiai arba sukti į kairę, nerodo posūkio signalo, o kad vis dėlto suks į kairę paaiškėja jau užsidegus žaliam šviesoforo signalui.
Tiesiai ketinusiems važiuoti automobilių vairuotojams tenka sukantįjį apvažiuoti. Anot Baibos, panašių situacijų kelyje labai norėtųsi išvengti, ir tam būtina tiesiog laikytis taisyklių ir gerbti vieniems kitus.
Prioritetas – visų saugumas
„Aš pati stengiuosi vairuoti taip, kad nesukelčiau pavojaus kitiems. Nors kelias ir tuščias, atrodo, gali persirikiuoti nerodydama posūkio signalo, bet jį parodai, nes toks įprotis. Jei atrodys, kad nieko tokio, juk kelyje nėra automobilių, juk vėliau įspėti vairuotojus gali pamiršti ir esant intensyviam eismui. Taisyklių laikytis privalu visuomet, be jokių išimčių. Aš pati visuomet laikausi saugaus atstumo, niekada neprivažiuoju per arti kito automobilio – norėtųsi, kad ir kiti vairuotojai elgtųsi taip pat“, – kalbėjo B. Skurstenė-Serdiukė.
Pašnekovė stebisi tėvais, kurie veža vaikus ne specialiose automobilinėse kėdutėse. Mažylius į darželį paprastai veža ji, pasiima vyras, todėl abiejų automobiliuose įrengtos specialios kėdutės.
Kalbėjimas telefonu, anot atlikėjos, taip pat netoleruotinas, nebent naudojant laisvų rankų įrangą – šią ji ir pati naudoja, kad rankos būtų laisvos.
Tokia sistema įdiegta kone visuose naujesniuose automobiliuose, tad B. Skurstenė-Serdiukė stebisi, kodėl ne visi nori ją naudoti.
„Saugumas svarbiausia, tik tuomet – visi kiti reikalai, todėl nesuprantu, kodėl reikia kalbėti telefonu, nors puikiai veikia šiuolaikiškos sistemos. Galbūt tiesiog toks įprotis?“ – svarstė pašnekovė.
Straipsnis parengtas bendradarbiaujant su Lietuvos automobilių kelių direkcija.
