Ir tai ne riba: pareigūnai fiksuoja atvejus, kai automobiliai miestų ir užmiesčio gatvėmis išvysto net 180 – 200 km/val. siekiantį greitį. Nors viršytas maksimalus leistinas greitis – viena pagrindinių tragiškų eismo įvykių priežasčių, dalis vairuotojų ir toliau drąsiai spaudžia greičio pedalą.
Psichologė Laima Bulotaitė pasakoja, kokie žmonės yra linkę viršyti greitį ir kaip užkirsti kelią pažeidėjams.
Įprotis nusižengti taisyklėms – charakterio savybė
Psichologės teigimu, greitą vairavimą ne visada galime vadinti įpročiu – dauguma vairuotojų šio veiksmo neatlieka nuolat. Kai greitis viršijamas tik tam tikrose situacijose, tai yra neatsakingumo, netinkamo laiko planavimo, skubėjimo išraiška.
„Pomėgis stipriai viršyti leistiną maksimalų greitį įpročiu tampa tada, kai žmogus šį veiksmą kartoja dažnai, per daug nemąstydamas: keliaudamas greitkelyje, užmiestyje, miesto gatvėmis“, – sako L. Bulotaitė.
Šį polinkį psichologė sieja su neigiamais asmenybės bruožais. „Žmonės, kurie pavojingai viršija greitį, dažniausiai neatsakingai elgiasi ir kitose gyvenimo srityse. Jie negerbia aplinkinių poreikių, priima savanaudiškus sprendimus. Jie nesilaiko bendrai nustatytų taisyklių ar stengiasi jas apeiti, yra nebendruomeniški“.
Dar viena stipriai greitį viršijančio vairuotojo savybė yra patirties trūkumas ir didelis pasitikėjimas savimi.
„Dalis žmonių įpranta viršyti greitį, nes nieko rimto dar nenutiko: blogiausiu atveju, už pažeidimą atsipirko bauda. Apie gresiančias rimtas šio veiksmo pasekmes, kai nukenčia pėstieji ar pagal taisykles važiuojantys kiti eismo dalyviai, pažeidėjai dažnai nesusimąsto.
Kartais tokie vairuotojai yra įsitikinę, kad jiems jokia nelaimė nenutiks: įsivaizduoja, kad važiuoja greitai, bet saugiai“, – teigia L. Bulotaitė.
Kiek nuo greičio priklauso stabdymo kelias?
Statistika rodo, kad iliuzijos apie „saugų“ viršytą leistiną maksimalų greitį neturi pagrindo. Pasak psichologės, dažnas vairuotojas viršydamas greitį neįvertina, koks bus automobilio stabdymo kelias, jeigu staiga atsiras kliūtis: į kelią įžengs pėsčiasis, išbėgs besiblaškantis žvėris, iš šalutinio kelio netikėtai išvažiuos automobilis.
Didėjant greičiui, gerokai ilgėja stabdymo kelias. Pavyzdžiui, automobilis, judantis 50 km/val. greičiu, pradėjęs stabdyti pilnai sustos nuvažiavęs 15 metrų.
Tuo tarpu pasirinkus 100 km/val. greitį, stabdymo kelias pailgės net 4 kartus: automobilis, paspaudus stabdžio pedalą sustos tik už 60 metrų.
Kiekvienas galime padaryti daugiau
L. Bulotaitė teigia, kad kovoti su daugkartiniais greičio viršytojais verta dviem frontais: griežtinant teisinę atsakomybę už prasižengimus ir asmeniškai reaguojant į pavojingą elgesį kelyje.
„Moksliniai tyrimai rodo, kad bausmės baimė sumažina polinkį pažeisti kultūrines ir teisines normas. Iš jų ir kelių eismo taisykles. Jeigu pažvelgtume į kitų šalių patirtį pamatytume, kad realios, piniginei skausmingos baudos iš tiesų veikia“, – mano psichologė.
Ji priduria, kad nors baudos yra efektyvus būdas kovoti su pažeidėjais, skatinant atsakingesnį požiūrį į greičio viršijimą, vien jų griežtinimo neužtenka.
„Lietuvoje yra nemažai atvejų, kuomet per eismo įvykį sunkiai sužalojamas ar net žūsta ne tik greičio viršytojas, bet ir su juo į automobilį sėdę keleiviai. Tai rodo, kad aplinkiniai į greičio viršijimą žiūri per daug atlaidžiai. Kartais net savo sveikatos sąskaita.
Pamačius, kad vairuotojas važiuoja nesaugiu greičiu, šalia sėdintys keleiviai privalo sudrausminti pažeidėją. Žinoma, pasitaiko, kad žmogus lieka įsitikinęs savo teisumu ir nesiklauso įspėjimų. Tuomet verčiau nerizikuoti savo gyvybe ir daugiau nelipti į jo vairuojamą automobilį“, – pataria psichologė.
Ji primena, kad pastebėjus eismo dalyvį, kuris akivaizdžiai viršija greitį, apie tai būtina pranešti Lietuvos kelių policijos tarnybai.
„Nelaukime, kol pažeidėjai susipras arba pradės bijoti baudų – reaguokime į pažeidimus ir informuokime atitinkamas institucijas. Taip apsaugosime save, aplinkinius ir net greitį viršijantį vairuotoją“, – įsitikinusi L. Bulotaitė.
