Tiesa, daugiausia tik per fotoobjektyvą, tačiau automobilių variklių gausmas ausyse vis dar primena, kad visa tai buvo ne sapnas.
Lemtingas siuntinys – bepilotis orlaivis
40 metų pasvalietis, melioracijos įmonės vadovas Ramūnas Stulga net neįsivaizdavo, kad prieš porą metų internetu įsigyto ir jam atnešto siuntinio turinys nulems, jog savomis akimis galės pamatyti Dakaro ralį.
Siuntinio dėžėje buvo dronas – bepilotis orlaivis. Iš išorės jis atrodo kaip mažas malūnsparnis – keturių sparnų su ant jų pritvirtintais propeleriais. Galingesnis bepilotis orlaivis panašus į robotą su išsišakojusiomis kojelėmis ir aštuoniais sparnais.
Prie bepiločio orlaivio apačios pritvirtinęs kamerą ir įjungęs palydovinę navigaciją, žmogus gali filmuoti įspūdingus vaizdus iš viršaus, o pats tvirtai stovėti ant žemės.
Įsigijęs dar daugiau tokių aparatų R.Stulga buvo pakviestas kartu su lenktynininko Antano Juknevičiaus palaikymo komanda vykti į Pietų Ameriką filmuoti Dakaro ralio. Dėl apsisprendimo pašnekovas neabejojo.
„Ilgus metus stebėjau ralį, bet visad trūko informacijos. Per televizorių pamatydavau geriausių lenktynininkų dešimtuką, betgi sąraše jų – šimtai. Jų ir nepamatysi, jeigu nenuvažiuosi pats. O nuvykęs dar parvežiau nuotraukų ir vaizdo medžiagos kitiems“, – sakė pasvalietis.
Jaučia aukščio baimę
R.Stulga aiškino, kad valdyti bepilotį orlaivį nėra lengva. Tai nepigus malonumas – pats skraidymo aparatas kainuoja apie 800 dolerių.
„Į kainas neverta veltis, nes plikas dronas yra niekas – jį gali tik pakelti į dangų, nuleisti, ir viskas. Jeigu nori filmuoti, tuomet prasideda konstravimas, o tam reikia turėti krūvą detalių“, – pasakojo pasvalietis.
R.Stulga, valdydamas bepilotį orlaivį danguje, jaučiasi lyg pats skraidytų: visą vaizdą iš viršaus jis mato arba rankose turimo aparato ekrane, arba per specialius akinius.
Tačiau aukščio bijantis pasvalietis tikina, kad jam labiau patinka ne pačiam skraidyti, o valdyti filmuojantį aparatą.
Energijos ilgam neužtenka
Pomėgį filmuoti iš viršaus riboja energija – elektra. Be papildomos įrangos pakrauta baterija aparatą danguje išlaiko iki 25 minučių.
Pakilti į dangų ypač aukštai taip pat neįmanoma: leidžiamas tik pusės kilometro aukštis, kad bepilotis orlaivis netrukdytų lėktuvams.
Dažniausiai R.Stulga aparatą skraidina apie 12 minučių. Išsekus pusei baterijos jam tenka jau nebe filmuoti, o planuoti kelią atgal.
„Turint kokias dešimt baterijų, gali skraidinti pusantros valandos, bet tai nereiškia, kad visą laiką ir filmuosi. Pavyzdžiui, Dakaro ralyje pakildavau su įjungta kamera į orą ir laukdavau, kol lenktynininkas pravažiuos“, – sakė R.Stulga.
Maldavo ilgiau laikytis danguje
Kad ir kaip pašnekovas prižiūrėjo savo aparatus ralyje, tačiau juos teko remontuoti. Vienas jų krito jau pirmąją ralio dieną: dingo valdymas, ir aparatas trenkėsi į medžius.
Vyras aiškino, kad dėl kitų kritimų kaltas jo paties smalsumas: užuot saugojęs bateriją, jis gaudė kadrus su lenktynininkais.
„Aparatą jau turiu leisti žemyn, o matau, kad atvažiuoja lenktynininkai. Tuomet maldauju, kad dar kokią minutę kamera išsilaikytų danguje. Kadrą padarydavau, bet baterija išsikraudavo ir dronas nusileisdavo kur viduryje trasos, purve. Taip į variklius pateko smėlio“, – pasakojo R.Stulga.
Iš viso į Dakaro ralį pašnekovas gabenosi tris paruoštus bepiločius orlaivius ir tris su puse detalėmis.
Parsivežti namo po ralio detalių nebeliko – dėl smėlio, karščio vis teko remontuoti aparatus.
„Net mobilusis telefonas išsijungė nuo karščio“, – stebėjosi pasvalietis.
Tuo metu Pietų Amerikoje buvo maždaug 38 laipsniai. R.Stulga sakė bandęs vis save nuteikti, kad jam nėra karšta.
Dirbdavo ir naktimis
R.Stulga Dakare nesiilsėjo. Pasvalietis pasakojo, kad keldavosi 5 valandą ryto, o guldavosi jau gerokai po vidurnakčio, kartą net ir 4 valandą.
Palaikymo komandai buvo nurodomos vietos žurnalistams, iš kurių jie turėjo stebėti varžybas. Atstumai nemaži, todėl dažniausiai komanda apsiribodavo viena vieta.
„Pažiūrime lenktynes, pamojuojame saviems lenktynininkams, jeigu pasisekdavo juos pamatyti, ir lekiame į spaudos atstovų susirinkimą.
Aštuntą valandą vakaro gaudavome nurodymus apie rytdienos vietas, planuodavomės maršrutą, o viešbutyje tvarkydavau dronus, paruošdavau vaizdo medžiagą ir siųsdavau į Lietuvą“, – aiškino R.Stulga.
Nesvarbu, kelintas finišavo
Dvi savaites trukęs Dakaro ralis visiems jo dalyviams suteikė gerų emocijų. Nesvarbu, kelintu numeriu lenktynininkas finišavo ir kaip nuvargęs jis jautėsi.
R.Stulga mena, kaip stebėjosi bagiais (sportiniais lengvaisiais vienviečiais automobiliais be kabinos). Jis nesuprasdavo, kaip lenktynininkai apskritai telpa į šią mažą transporto priemonę.
Tad po finišo jis priėjo prie vieno dalyvio, ką tik išlipusio iš savo bagio, apžiūrėjo jį ir paklausė, kaip jis jaučiasi. Pastarasis buvo itin laimingas.
„Baigiau Dakaro ralį. Nesvarbu, kad finišavau vienas iš paskutiniųjų, bet aš jį baigiau“, – lenktynininko džiaugsmą perpasakojo R.Stulga.
Rodydamas filmuotą medžiagą pasvalietis didžiavosi įamžinęs tai, ką per televizorių mažai kas parodytų.
„Kurgi matėte, kad lenktynininkai taip lėtai važiuoja? O čia jie pasiklydę ir neranda kelio į trasą“, – sakė pašnekovas.
Pasak jo, padėti lenktynininkams ir parodyti kelią palaikymo komanda bei kiti žiūrovai nelabai galėjo. Beveik visi, kaip ir pasvalietis, būdavo už greičio ruožo, nes į jį įleisdavo tik 40 žurnalistų. Be to, visi orientyrai kalnuotose, smėlėtose vietovėse dingsta.
„Važiuoji ir matai kalną. Manai, puiku, jau nuo to kalno viską matysiu ir apžiūrėsiu. Nė velnio: užlipi ant jo, o ten – dar daugiau tokių pat kalnų matosi“, – tikino pasvalietis.
Taip, pasak R.Stulgos, ir klajodavo lenktynininkai, nuo trasos pasekę žurnalistų automobilių vėžėmis ir nuklydę ne ten, kur reikia.
Informaciją gaudavo iš Lietuvos
Šįmet Dakaro ralį supurtė ir nelaimė: šalia trasos buvo rastas miręs dalyvis – 39 metų Lenkijos motociklininkas. Per televizorių ralio sirgaliai matė šią informaciją. Tačiau R.Stulga sakė, kad tuo metu apie šią nelaimę jis tik kažką girdėjo iš kitų lūpų, nieko daugiau.
Su informacija ten buvo prastai – apie Dakaro ralį pasvalietis daugiausia sužinodavo tik iš Lietuvos, susisiekęs su ten likusia šeima, žurnalistais, peržiūrėjęs spaudą internete. Bet ir tai būdavo sunku – interneto ryšys viešbutyje buvo prastas.
Burnoje nuolat jautėsi smėlis
Iš ralio pasvalietis parsivežė apie 40 minučių trukmės filmuotos medžiagos. Ar jis patenkintas rezultatu?
„Idealiam kadrui ribų nėra. Tam dar reikia pasitreniruoti. Mūsų gamta atrodo vienaip, o ten į vaizdą įsiterpia kalnai, viskas keičiasi“, – kalbėjo vyras.
Pas žmoną Vilmą Stulgienę ir 4 metų dukrą Evą pasvalietis grįžo su smėliu drabužiuose, batuose ir daiktuose. Jis juokėsi, kad tik dabar pradeda priprasti kramtyti maistą be smėlio traškesio tarp dantų.
„Tik pajudinu kokį daiktą, ir iš karto jaučiu smėlio skonį. Smėlis ten kitoks nei pas mus: išpurtyčiau drabužius, tai visas kambarys būtų pilnas lyg cemento, lyg dulkių“, – aiškino pašnekovas.
Filmuoja ir po vandeniu
Kad ir kur R.Stulga važiuotų, visuomet stengiasi pasiimti bepilotį orlaivį.
„Niekada nežinai, ką gero gali pamatyti. Važiavau kažkada pro Kėdainius, žiūriu – stumbrai ganosi. Bėgte nulėkiau iki mašinos, žiūriu į bagažinę, o ten – drono nėra. Bet taip būna retai“, – šypsosi jis.
Dažniausiai pasvalietis sako filmuojantis gamtą.
Turi jis ir kitą pomėgį – nardyti ir filmuoti po vandeniu, o su bepiločiu orlaiviu pasidaryti nėrimo vietų vaizdo įrašą.
Neria ir labai giliai
Nardymo malonumą R.Stulga atrado prieš 17 metų. Po metų jis pradėjo filmuoti povandeninį gyvenimą.
„Neįdomu be kameros būtų ir nardyti, ir lenktynes žiūrėti. Gal todėl, kad ir į gyvenimą pradėjau žiūrėti per objektyvą. Per jį pamatau daug daugiau nei realiai“, – sakė pašnekovas.
Nardytojas pasakojo, kad Lietuvos ežeruose 20 metrų gylyje – aklina tamsa.
„Paprastasis ešerys tokiame gylyje prisileidžia mane per sprindį, nes jis tiesiog netiki, kad toks idiotas gali lįsti į tokią tamsą ir šaltą vandenį“, – juokiasi R.Stulga.
Vis dėlto vyras pripažino, kad tokie nėrimai yra pavojingi, šalti ir varginantys.
Pasak pašnekovo, kur kas geresnis vaizdas ir pojūčiai šiltuosiuose vandenynuose, kurių jis jau ne vieną išnardė.